Smėlis turi daugybę spalvų
Peržengus N.Buslienės namų slenkstį, svečius pasitinka jauki aplinka, sienas puošiantys spalvingi paveikslai, neįprasto grožio ir formos vazos, kiti dirbiniai. Neįmanoma nepastebėti moters kruopštumo, skonio detalių. Akį traukia ant sienų neįprasti paveikslai, kuriuose atsispindi rytietiškų akcentų formos.
Tai – paveikslai, sukurti iš smėlio. N.Buslienė, be galo mylinti gamtą ir miškus, vienąkart beeidama miško taku aptiko nematytos spalvos smėlio. Pasak moters, tokios rausvos spalvos smėlio jai dar neteko matyti. Prisipylusi į maišelį smėlio, parsinešė namo.
„Nuo tada ir prasidėjo mano tokie darbai – paveikslai iš smėlio, - naujos technikos specifiką išradusi ir pati sugalvojusi, kaip padaryti paveikslą, pasakojo menininkė. – Iki tol nežinojau, kad smėlis turi tiek daug spalvų“.
Tokių paveikslų beveik nėra
Daugelis mano, jog smėlio paveikslai dažyti, tačiau N.Buslienė skuba paneigti tokias kalbas, aiškindama, kad tai natūralios smėlio spalvos: rausvas, šviesus, pilkas, rudas. Moters teigimu, Lietuvoje tokių meno dirbinių beveik nėra, todėl ji džiaugiasi atrasta gamybos technika.
„Vis dar tobulinuosi, man ši technika be galo įdomi, - sako pašnekovė. – Tik gaila, kad tokie paveikslai namuose neužsibūna, vis vienas ar kitas pasiima ir nuperka“.
Žmonės dažnai prašo menininkės padaryti paveikslą įvairioms progoms. Kiekviena šventė turi prasmę. Štai visai neseniai moteris jaunavedžiams iš smėlio padarė paveikslą, kuriame atsispindėjo visi simboliai: jaunieji, jų šeimos, gyvenimo ratas, kosmosas, daugybė kitų ženklų, simbolizuojančių žmogaus gyvenimus. Kaip vieną iš įdomiausių užsakymų, N.Buslienė parodo beveik baigtą iš smėlio pagamintą paveikslą – giminės medį. Ant kiekvieno „smėlinio“ lapelio randama pavardė.
Mokiniai svajoja tapti menininkais
N.Buslienė dirba ne tik su smėliu. Kaip pati sako, be galo mylinti šilkografiją, keramiką, kitas meno šakas.
Moters planuose – nauja meno sritis – juodoji keramika, kuri Lietuvoje dar sunkiai žinoma ir populiarinama, bet labai mėgstama kitose šalyse. Greitu laiku ji planuojanti su drauge turėti specialią krosnį, juodosios keramikos darbams gaminti. „Visada norisi paįvairinti savo darbus, atrasti kažką naujo, - sako ji. – Jei žmogus padaro darbą ir galvoja, kad jis idealus, vadinasi, jis jau nieko naujo nepadarys. Tobulumui ribų nėra“.
Pradinėje mokykloje dirbanti mokytoja, turinti daug meno būrelių, su vaikais sutarianti labai gerai. Mažiesiems labai įdomios meno paslaptys, mokytoja juokauja, jog daugelis vaikų svajoja tapti menininkais. Moteriai tai didelis įvertinimas ir džiaugsmas.
Iš meno gyventi galima
Kaip pasakoja N.Buslienė, vaikystėje ji tikrai negalvojusi, kad bus menininkė. Neplanuotai įstojusi mokytis meno, šio mokslo neapleido iki šiol. Iš pradžių gamino įvairius papuošalus, kurie buvo vertinami visoje Lietuvoje. Tik vėliau pabandė tapyti. „Nežinau iš kur tas pomėgis, keisčiausia, kad mano tėtis pradėjo tapyti nepaprastai gražius paveikslus sulaukęs tik 52 metų,“ – prisiminimais dalinosi menininkė.
Teiraujamės, ar gali menininkas pragyventi iš savo kūrinių? „Žinoma, kad gali, - atsako pašnekovė. – Būtų neteisinga sakyti, kad menininkai iš to negyvena, tai normalu. Tik dirbti reikia“. N.Buslienė įsitikinusi, kad žmogus gali turėti ir kitokią profesiją, bet jei sugebi būti menininku, visada šis pomėgis pravers ir duonai užsidirbsi.
Svarbiausi planai - ateityje
Šiandien N.Buslienė džiaugiasi perkamais paveikslais. Darbo ir užsakymų netrūksta. Ateityje – daug planų. Tiesa, parodų buvo įvairių. Moteris neliko nepastebėta. Smėlio paveikslai buvo įvertinti garbių menininkų. „Prašė atskleisti smėlio gamybos techniką, bet tai mano paslaptis,“ - šypsosi ji, pridurdama, kad visi planai dar tik ateityje. „Reikia laiko, noriu patobulinti savo technikas, atrasti kažką naujo, tuomet dar prabilsiu apie save,“ – tikina N.Buslienė.