Kone kiekviename „Perpetuum mobile“ kadre žiūrovai matys aktorių Dainių Gavenonį. Jis sukūrė pagrindinį – Rono vaidmenį. 35 metų aktorius gerai žinomas teatro publikai – atliko daug vaidmenų Oskaro Koršunovo spektakliuose.
Lietuvių kine aktorius irgi ne naujokas – vaidino Igno Miškinio filmuose „Diringas“, „Inga“ (novelių filmas „Brėkštant“), neseniai baigtose filmuoti „Artimose šviesose“.
„Perpetuum mobile“ premjeros išvakarėse iš O.Koršunovo teatro gastrolių Kinijoje grįžęs D.Gavenonis, paprašytas pasidalyti mintimis apie naująjį filmą, ištarė: „Tai vyriškas filmas“.
- Kaip apibūdintumėte savo herojų?
- Galima daug kalbėti apie 30-mečių ar 40-mečių kartą, bet man atrodo, kad tai pasakojimas apie tokį žmogaus gyvenimo etapą, kuris nepriklauso nuo amžiaus.
Filme kalbama apie būseną, kai vienas gyvenimo etapas tarsi pasibaigęs, o kitas dar neprasidėjęs. Ir neaišku, kada jis turi prasidėti, kur jo ieškoti.
Todėl mano personažas Ronas tiesiog priima kiekvienos dienos skersvėjį. Sutinka būti vežamas ar vedamas kitų žmonių, pats nedaro sprendimų. Jis filme apsuka gana didelį įvykių ratą.
Finale Ronas lyg ir atsiduria toje pačioje vietoje. Tarsi spirale būtų apsisukęs. Apsisuko ir, atrodo, lyg niekas nepasikeitė. Bet kartu kažkuo pasikeitė pats.
Gal iš tikrųjų reikia daug kelių išvaikščioti, kad žengtum tik vieną žingsnį. Savo žingsnelį pirmyn.
Šiaip šis personažas yra paprastas ir suprantamas. Kuo mažiau apie jį kalbėsime, tuo suprantamesnis jis bus. Kaip ir pats filmas.
- Kaip sekėsi dirbti su režisieriumi V.Navasaičiu?
- Valdas yra įdėmus stebėtojas ir klausytojas. Teatre susiduriame su režisieriais, kurie tarsi taranuoja laiką, tempia mus paskui save. Arba stumia į priekį, net jeigu aktorius tam dar nepasiruošęs.
O Valdas nenori keisti šiandienos. Jis kaip koks grifas stebi ją, fiksuoja, gerbia, bando pajusti, suprasti. Ir minimaliai paveikti.
Jis kuria aplinkybes taip, lyg viskas darbe įvyksta be pastangų, savaime. Bet iš tikrųjų aktorius yra jo taikiklyje net už filmavimo aikštelės ribų.
V.Navasaitis dėmesingas ir detalus iki smulkmeniškumo. Šis preciziškumas filmuojantis ir stebino, ir domino. Šiandien tai – retas dalykas.
Ko vertas jo rūpinimasis filmuojant Julija Goyd – ir kaip aktore, ir kaip žmogumi. Tokį dėmesį rodyti aktoriui yra didelis darbas – juk per filmavimus tvyro tokia įtampa.
- Filme daug laiko skirta jūsų herojaus Rono ir Dinos santykiams. Bene pirmą kartą taip daug dirbote filmavimo aikštelėje su neprofesionalia aktore J.Goyd. Kokia tai patirtis?
- Man pačiam tai buvo įdomi patirtis. Pirmiausia džiaugiuosi, kad susipažinau su tokia gražia, paslaptinga ir spygliuota rože kaip Julija.
Kita vertus, sunku pasakyti, kuriomis akimirkomis labiau išlindo mano teatrališkumas, o kuriomis – jos, kaip aktorės, nepatirtis.
Dar neaišku, kuriam mūsų su savo patirtimi ar nepatirtimi lengviau paslysti. Visą tą slydimo procesą režisierius turbūt ir stebėjo pro savo kameros akutę.
Kai sekėsi ir buvo gera dirbti, džiaugėmės abu. Kai buvo sunku – abiem buvo sunku.
Filme apmąstoma gyvenimo prasmė
V.Navasaičio ilgo metražo vaidybinis filmas „Perpetuum mobile“ – tai neskubus pasakojimas, skirtas apmąstyti gyvenimo krizę. Pagrindinis filmo herojus Ronas, leidžiantis laiką draugo bare prie lošimo stalo, prasilošia. Jo nauja draugė Dina įvelia Roną į pinigų pagrobimo istoriją. Filmo finale Ronas turi apsispręsti – išvykti su Dina iš šalies ar pasilikti su keliais jam likusiais brangiais žmonėmis.