Inscenizacijos autorė ir režisierė Ramunė Kudzmanaitė, dailininkė Laura Luišaitytė. kompozitorius Faustas Latėnas. Spektaklyje vaidina: Diana Anevičiūtė, Remigijus Bučius, Algirdas Gradauskas, Evaldas Jaras, Donata Kielaitė, Eimutis Kvoščiauskas, Miglė Polikevičiūtė, Ramunė Skardžiūnaitė, Titas Varnas.
Antano Škėmos kūryba labai autobiografiška: pagrindiniuose jo kūrinių herojuose dažnai galima įžvelgti paties rašytojo bruožų, dažnai minimi Kaunas, Ukraina, kur A. Škėma praleido vaikystę ir jaunystę, vaizduojami miestai, kuriuose jis gyveno vėliau. Pagrindinis „Baltos drobulės“ veikėjas Antanas Garšva dirbo liftininku, kaip ir rašytojas.
A.Škėmos stilius originalus, kupinas netikėtų metaforų, pasąmonės proveržių, nuostabių grožio švystelėjimų, yra stilistinių kontrastų: greta lyrinių, estetiškai švelnių vaizdų staiga atsiranda vulgarūs, ciniški, išnyra šiurkštūs žodžiai.
Kūrybai būdinga ironija, autoironija, groteskas, siurrealistinė poetika (iracionalūs vaizdai, alogizmas, pasąmonės srautas su praeities fragmentais, vizijom) rodo psichologinę ir filosofinę neviltį.
Autorius atsisako klasikinių prozinio pasakojimo bei draminės kalbos formų – aiškios išorinio ir vidinio pasaulio srities, laiko, erdvės, vientisumo, nuoseklaus siužeto. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai – tik neapgalvotas sąmonės srautas, valdomas atsitiktinių impulsų ir subjektyvių nuotaikų. Tačiau įsigilinus pastebimas apgalvotas planas, galima įžvelgti nuorodų į kultūros ženklus, į Bibliją, mitologiją, filosofinius kūrinius. Todėl, norint suprasti A. Škėmos kūrybą, reikia nemenkos erudicijos.
Rašytojo kūryboje juntama Vakarų kultūros įtaka. Jis pats teigė, jog lietuvių meninis žodis turėtų pasiremti šiuolaikiniu Vakarų mentalitetu, kurį formuoja Sigmundo Freudo ir Carlo Jungo teorijos, Igorio Stravinskio ir Bélos Bartóko muzika, Pablo Picasso ir Salvadoro Dali tapyba, Arthuro Rimbaud ir Ezros Poundo poezija, Franzo Kafkos ir Albert‘o Camus proza.
Režisierė Ramunė Kudzmanaitė: Man patinka lietuvių literatūra. Skaitau klasikinius ir šiuolaikinius lietuvių autorius, bet Antanas Škėma man atrodo aktualesnis ir modernesnis už daugelį šiuolaikinių autorių. „Saulėtos dienos“ mane sužavėjo savo liūdesiu ir grožiu dar studentavimo laikais.
Juo ilgiau gyveni, tuo artimesnė tampa tautos istorija, jos žmonės. Ten norisi ieškoti atsakymo į klausimą „kodėl aš čia?”, kurį ne kartą užduoda ir pats Škėma ne tik Vileikio, bet ir kitų apsakymų personažų lūpomis. Taip pat šiuo metu man įdomi vilčių neišsipildymo tema, kuri tapo lietuvių tautos lemties ženklu.
Antano Škėmos darbas Valstybės teatre Kaune, o vėliau Vilniuje režisieriaus Romualdo Juknevičiaus pastatymuose ir režisūriniai bandymai svarbūs visai Antano Škėmos kūrybai. Jo proza yra kinematografiška, todėl tai puiki medžiaga teatrinėms inscenizacijoms. Man Antano Škėmos kūryba artima savo kontempliatyviu stiliumi. Skaitydamas Škėmą, įtemptai seki – tik nežinia, ar autoriaus, ar herojaus – minčių tėkmę, nuotaikų srautą, prisiminimų bei ateities nuojautų kaitą. Škėmos kūryboje mirtis nėra ir negali būti galutinis būties taškas.
A.Škėmos kuriamame pasaulyje erdvės ir laiko samprata keičiasi, plečiasi, peržengdama netgi tą galutinę pasaulio ribą, kurią mes vadiname mirtimi. Viena istorija vyksta realiai, o visai kitas gyvenimas – personažų galvose. Šiuos vidinius personažų monologus ir nuojautų kaitą perkėliau į tiesioginę kalbą.
Šiuolaikinis teatras tuo ir įdomus, kad jame telpa įvairiausios teatro sampratos. Tiesa nevaikšto pro vienerias duris. Tiesa turi daug durų. Apysakos veiksmas rutuliojasi pilietinio karo metais porevoliucinėje Rusijoje ir Ukrainoje, kur siautėja bolševikai, o pagrindiniai personažai – emigrantai, lietuvio ir kirgizės šeima. Jie nieko kito netrokšta, kaip tik grįžti namo ir taip spręsti savo likimą. Antanas Škėma rašė: „Mūsų košmariška epocha pasireiškia per galutinį žmogaus nuvertinimą.”