Šiemet pastatytas filmas pasakoja apie dabartinių trisdešimtmečių kartos
vertybių krizę, draugystę ir meilės paieškas. Pagrindinius vaidmenis atlieka
aktoriai Dainius Gavenonis, Julija Goyd, Ramūnas Cicėnas, Viktorija Kuodytė
ir žymus teatro režisierius Jonas Vaitkus.
Garsus dokumentalistas V.Navasaitis sukūrė penkis dokumentinius filmus:
„Dviese ant tilto“, „Diapausį“, „Pavasarį“, „Rudens sniegą“, kartu su
Šarūnu Bartu – „Tofolariją“. 1999 metais žiūrovams jis pristatė
vaidybinį filmą „Kiemas“.
Prieš filmo premjerą V.Navasaitis sutiko atsakyti į kelis lrytas.lt
klausimus.
– Minėjote, kad filmo idėja atsirado prieš dešimt metų? Ar filmas taip ilgai
buvo brandintas, ar idėja nustumta į šalį?
– Aišku, filmui nereikėjo bręsti dešimt metų. Tačiau taip susiklostė
aplinkybės, tiek subjektyvios, tiek objektyvios, kad neišėjo anksčiau jo
pradėti statyti. Po pirmo vaidybinio filmo, ir apskritai, baigus vieną filmą,
atsiranda tuštuma ir norisi pailsėti, nes lieki kažkuo nepatenkintas, reikia
viską apmąstyti. Aišku, šio filmo idėja kilo jau dirbant prie pirmojo, bet
buvo ir mano nenoro pradėti dirbti, ir neleido mūsų finansavimo sistema,
apie kurią jau nusibodo kalbėti.
Mes neturime tokių galimybių kurti vieno filmo po kito, kaip kad gali daryti
muzikantai ar kiti menininkai. Nori dirbi, nori nedirbi – neišeina taip. Jei
esi kažkokios srities profesionalas, turi kiekvieną dieną tai tobulinti,
dirbti. Tačiau mes neturime tokių sąlygų, todėl taip ir išeina, kad atėjus
metui, kai jau gali dirbti, tenka kaip Sizifui tą akmenį kelti. O galėjai
jo net nedėti ant žemės. Pasimiršta aikštelės jausmas, įgūdžiai, kurie
reikalingi kuriant.
– Esate žinomas kaip dokumentinių filmų kūrėjas. Kas jus traukia vaidybiniame
kine?
– Mane traukia kinas – jokio skirtumo, ar tai dokumentika, ar vaidybinis
kinas. Man patinka kinas.
– Bet vaidybiniame kine yra aktoriai.
– Dokumentiniame kine yra žmonės. Aš jiems nesakau, ką daryti, bet mano
uždavinys yra taip sukurti tokią situaciją, kad įvykiai klostytųsi taip, kaip planavau.
Žinoma, jie ne aktoriai, bet kai kurie ohoho kokie aktoriai būna. Vienaip ar
kitaip, tai darbas su žmogumi.
– Kaip dirbate su vaidybinio filmo aktoriais? Ar herojus sukuriate nuo
galvos iki kojų, ar leidžiate aktoriams atsiskleisti?
– Tai daugiasluoksnis procesas. Rašydamas scenarijų neturėjau mintyje
konkrečių aktorių, nes nebuvo prasmės – nėra finansavimo, todėl negali pradėti
dirbti šiandien ar rytoj. Tuomet ta idėja bręsta. O scenarijų baigi rašyti,
kai baigi kurti filmą. Jį perrašinėji visą laiką. Tada, kai pasirenki
aktorius pagal įvairius kriterijus, tenka adaptuoti dialogus, situacijas
konkretiems aktoriams.
Mes neturime kino aktorių, todėl vienas aktorius greičiau supranta ar
pajunta, kaip jis turi elgtis prieš kamerą, o kitą reikia mechaniškai
reguliuoti, tvarkyti, slopinti arba atvirkščiai – pakelti.
– Kam šiuo atveju buvo sunkiau vaidinti – profesionaliam teatro aktoriui Dainiui Gavenoniui
ar Julijai Goyd, kuriai šis vaidmuo yra tik antras?
– Reikėtų klausti jų pačių, tačiau man patiko dirbti jais abiem. Filmo
vertinti negaliu, tačiau aktoriniai darbai man patinka. Džiaugiuosi už juos.
– Kodėl filme pasirinkta 30-mečio vyro gyvenimo krizė?
– Nori nenori, visuomet yra kažkokių asmeniškumų, nuo jų nepabėgsi. Galbūt
pasirinkau stebėdamas savo kolegas, draugus, pažįstamus. Mačiau daugybę
neapsisprendusių žmonių, tokių kabančių ore. Tai man buvo laiko ženklas. Gal
todėl kilo ši idėja. Tikrai per daug neanalizuoju, ir neįmanoma atsakyti,
kodėl taip yra. Kino pradžia yra jausmas. Jis atsiranda, tu pradedi dirbti,
jausti temą, nors ir negali jos įvardinti – ji nuolat kinta.
Šis filmas nėra užsakymas. „Dviese ant tilto“ buvo konkretus užsakymas, 25
minutės ir nė sekundės ilgiau. Autorinis kinas atsiranda kitaip.