Monografija parašyta beletrizuota kritikos kalba, į ją įsipina autorės laiškai poetui, pokalbiai su juo, autorefleksijos, kūrybos vertinimas žmogiškuoju, socialiniu, kultūros verčių požiūriu.
V.Daujotytė tartum atrado savo poetą, kurio atvaizdas teikia galimybių kalbėti apie poezijos esmę, biografijos ir kūrybos sąlyčius, aiškintis eilėraščio paprastumo stebuklą, tradicijas ir modernumo jungtis.
Apmąstymų lauke savaime atsiranda J.Strielkūno kartos kiti vardai, jos likimas ir išlikimas, atlaikantis atidų fenomenologinės analizės žvilgsnį.