Šalies publikai per dvi savaites pristatyti kelias dešimtis skirtingų žanrų projektų iš įvairių šalių – unikali patirtis ir iššūkis, kurie pasikartos negreitai.
Įvertinti tokiame kontekste savus muzikos kūrėjus ir atlikėjus – ne mažesnė intriga. Į tokį galimybių ir išbandymų katilą lietuvius sviedė šiandien Vilniuje finišuojančios Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos (ISCM) Pasaulio muzikos dienos.
Šurmuliavo iki vidurnakčio
Šio forumo salėse gausi publika šurmuliavo kone kasdien iki vidurnakčio.
Šiuolaikinės muzikos festivalių ilgametis įdirbis viliojant į akademines Vilniaus sales naują publiką pasiekė apogėjų.
Anot Pasaulio muzikos dienų svečių iš užsienio, šiuolaikinės kūrybos paklausa Vilnius gali varžytis su Europos sostinėmis Paryžiumi, Londonu, Berlynu.
Festivalio koncertų maratonas įtraukė daug jaunimo, įvairių sričių menininkų.
„Man smalsu, kas vyksta pasaulio muzikos srityje ne mažiau nei teatro scenose, – prisipažino koncerte sutikta aktorė Jolanta Dapkūnaitė. – Pasaulio muzikos dienos traukia netikėtais kūriniais, galimybe išgirsti tai, ko nesu girdėjusi“.
Mušamųjų muzikos virtuozai „Les Percussions de Strasbourg“ iš Prancūzijos vienam savo programos kūrinių pasitelkė plastikinių butelių, medinių trinkų, kitų buities įrankių ir net savo žandikaulius.
Duoklė J.Mačiūnui
Ansamblis „Apartment House“ iš Didžiosios Britanijos atidavė duoklę „Fluxus“ legendai Jurgiui Mačiūnui: laužė scenoje smuiką, kalė vinis į pianino klavišus, grodamas žviegė, mykė, mosikavo rankomis, trepsėjo ir siuntė oro bučinius.
Po poros dienų – J.Mačiūno gimtadienis, bet britai atsigręžė į lietuvį ne dėl to. J.Mačiūnas – nuolatinis ansamblio kūrybos palydovas.
„Tai labai svarbi mūsų repertuaro dalis, – apie J.Mačiūno klasiką „Apartment House“ kalbėjo violončelininkas Antonas Lukoszevieze. – Ši kūryba tik iš pirmo žvilgsnio keista ir pamišėliška. Ji taip pat kupina tragizmo. Toks ir gyvenimas“.
Daugelyje Pasaulio muzikos dienų projektų susiliejo muzika ir teatras, performansas ir improvizacijos.
Tačiau bene didžiausia staigmena tapo koncertas garso kube, surengtas LTV didžiojoje studijoje.
Kompozitoriaus Ričardo Kabelio iniciatyva čia buvo perkelta Karlsrūhės meno ir medijų centro idėja: iš daugybės garsiakalbių suformuotas kubas, po kurį tvarkingai sklandė kompiuteriu rikiuojami garsai, – klausytojai tarsi paniro į kompozicijų vidų.
Jų autoriams turėtų ką pasakyti britų muzikos korifėjus Jonathanas Harvey. Mat šio svarbaus Pasaulio muzikos dienų svečio įsitikinimu, kompozitoriaus religija – motyvuoti kiekvieną savo kūrybos judesį.
Kita vertus, ir abejotini eksperimentiniai kūriniai tarsi mokė įsiklausyti į aplinkos garsus kaip į muziką.
Žėrėjo kaip deimantai
Paradoksalu, kad ir muzikos mėgėjams, ir profesionalams blankiausi festivalyje pasirodė ISCM tarptautinės komisijos atrinkti kūriniai.
Tuo tarpu daugelis laiko išbandymą įveikusių šiuolaikinių klasikų kūrinių bei kviestinių grandų J.Harvey ir vengrų kompozitoriaus P.EŲtvŲso kūryba žėrėjo kaip deimantai.
Pasiklausius vokiečių „Ensemble Modern“ ir soprano Barbaros Hannigan atliekamų P.EŲtvŲso „Octet Plus“ bei „Snatches of a Conversation“ buvo lengva pritarti šio kompozitoriaus minčiai: „Jei žmogus vengia šiuolaikinės muzikos, kažkas negerai jo mąstymui“.
Lietuvių kompozitoriai apgailestavo, kad nepasinaudota proga Pasaulio muzikos dienose pateikti platesnės geriausių lietuviškų kūrinių panoramos.
Kaip įspūdingai gali skambėti lietuvių klasika, parodė Martyno Staškaus diriguojamas orkestras „Kremerata Baltica“, atlikęs Broniaus Kutavičiaus „Dzūkiškas variacijas“.
Sužibėjo ir lietuviai
Tačiau lietuviai sužibėjo ir pasaulinėmis premjeromis. Publika ovacijomis sutiko naujus B.Kutavičiaus, Algirdo Martinaičio, Mariaus Baranausko, Ramintos Šerkšnytės kūrinius.
Onutės Narbutaitės „Lapides, flores, nomina et sidera“ galbūt pradės naują Vėlinių tradiciją Vilniaus mieste: šio kūrinio, atliekamo geriausių sostinės chorų, klausėsi pilnutėlės septynios bažnyčios.
„Pamatėme, kad lietuvių kūriniai nėra blogesni – kai kurie net geresni negu užsienio kompozitorių, o atlikėjai nustebino ir užsieniečius, ir mus pačius. Net sunku iš karto suvokti, kokio aukšto lygio menininkų turime“, – pripažino R.Merkelys.
Sklandžią festivalio tėkmę trikdė tik koncertų pristatymas. Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos atstovai pasigedo muzikos komentarų, o publika – paprasčiausių programėlių.