Kas svarbiau – moteris, pinigai, draugai?

48 metų V.Navasaičio dokumentiniai filmai buvo tylūs, bet ryškūs vizualinės kultūros liudijimai. Jie dar ir kalbėjo apie režisieriaus požiūrį į žmogaus santaiką su gamtiškuoju ciklu.

Gražūs ir ramūs senyvi veidai „Rudens sniego“ laidotuvėse, „Pavasario“ herojus, potvynį sutinkantis ne kaip stichiją, bet kaip duotybę.

Ir patys filmai, ir net jų pavadinimai pašnabždėdavo, kad režisierius su neslepiamu pritarimu stebi susitaikiusius su nepakeičiama realybe žmones.

1999 metais V.Navasaitis sukūrė ilgo metražo vaidybinį filmą „Kiemas“ – įsimintiną vizualine raiška fragmentišką pasakojimą apie įstrigusius sovietmečio buityje ir sąmonėje žmones.

Praėjus dešimtmečiui V.Navasaitis ir vėl apžiūrinėja plaukiantį pasroviui žmogų. Realybės dekoracijos pakito, režisieriaus domėjimasis žmogumi, kurį tiesiog neša aplinkybės, – ne.

Pačioje filmo temoje nėra nieko smerktina.

Ši tema net tam tikra prasme sukuria alternatyvą visokiems šūkiams, kad žmogus yra savo likimo kalvis ir kad gyvenime būtinai reikia visomis priemonėms įrodinėti savo veiklos ir apskritai savo buvimo prasmingumą.

Įdomi paralelė: ką tik pristatytame režisieriaus Romo Lileikio filme „Dangaus šešėlis“, skirtame apmąstyti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio šlovės pėdsakus jo giminaičių gyvenimuose, senyva moteris pasakoja, kad ją motina barė už tai, jog ji stovėdavo prie lango ir tiesiog žiūrėdavo.

„Viešpatie, – sako Danutė Zakienė. – Galbūt šitas žiūrėjimas pro langą, pasaulio stebėjimas ir yra svarbiausias dalykas gyvenime“.

V.Navasaičio filmai, stebintys gyvenimo ciklą ar tyrinėjantys žmogų tam tikro sąstingio ir nieko neveikimo akimirkomis, yra tiesiog šio režisieriaus veidas.

Kitas dalykas, kad vaidybinis ir dar ilgo metražo kinas turi negailestingus dėsnius, kurie filme „Perpetuum mobile“ yra gana arogantiškai ignoruojami.

Juosta aiškiai skyla į dvi dalis – pirmoje dalyje režisierius stengiasi neskubėdamas apibūdinti pagrindinį personažą, antroje jis paskubomis papasakoja siužetą.

V.Navasaitis pažindina su pagrindiniu filmo herojumi Ronu (Dainius Gavenonis) gana taikliomis, trumpomis ir nereikalaujančiomis ypatingų paaiškinimų scenomis.

Gana greitai prieš mus iškyla portretas žmogaus, kuris turi keletą draugų, priimančių vienas kitą su visomis vienas kito silpnybėmis.

Tai išsiskyręs vyriškis, kuriam privalu dalyvauti šeiminėse ir kartu religinėse apeigose. Santykiai su aikštinga buvusia žmona (Vaida Būtytė) įtempti.

Formalus ir šiek tiek kaltas Rono šypsnys, skirtas mažamečiam sūnui, papasakoja apie tai, kad jis – abejingas tėvas.

Režisieriui užtenka kelių sekundžių, kad jis papasakotų ir apie Rono santykius su tėvais – atlaidžia motina (Dalia Storyk) ir be žodžių smerkiančiu nevykėlį sūnų tėvu (šviesaus atminimo Pranas Piaulokas).

Vienintele scena V.Navasaitis apibūdina Rono ir dabartinės jo sugyventinės Margo (Viktorija Kuodytė) santykius – dviejų neturinčių apie ką kalbėti, aplinkybių suvarytų į mažą butą žmonių epizodas dvelkia tokia santykių nešvara, kad prieš ją nublanksta visi riksmai apie daug rūkančius personažus.

Režisierius su operatoriumi Vladu Naudžiumi ypač dosnūs net epizodinių vaidmenų aktoriams – daug stambių aktorių planų, jie tikslūs, įsimintini.

Nedaug įmantrių, esą meniškų, kadrų, kuriais dažnai bandoma kompensuoti psichologines tuštumas.

Bet tas užuominų stebėjimo malonumas gana greitai baigiasi. Kaip dažnai būna gyvenime ir kine, savo ir filmo nelaimei, Ronas sutinka merginą Diną.

Juodu pradeda mėtyti vienas į kitą žvilgsnius, vaikščioti vienas paskui kitą miesto gatvėmis, kartu lošti, išgėrinėti. Tiesiog leidžia laiką.

Filmas jau įpusėjo, jame jau primėtyta užuominų apie pavojingus prasilošimus kazino, jau demoniškai pasišypsojo Jonas Vaitkus barmeno vaidmenyje, pažadėdamas mums, kad jis yra anaiptol ne tik barmenas, kolekcionuojantis drugelius.

O Ronas su Dina vis šlitinėja. Ir nesuprasi, kas tai: jųdviejų nuotykis, aistra, bandymas išsiveržti iš vienatvės? O gal jie abu tiesiog seksualinių partnerių kolekcininkai?

Šios filmo smegduobės, kuriose herojai pernelyg daug laiko praleidžia vaikščiodami vienas paskui kitą, kaipmat suvienija statistinį kino žiūrovą ir kritikus – nuobodu, nes visai neaišku, ko jie ten vienas paskui kitą vaikšto.

Jųdviejų istorijoje nėra nei ypatingo susidomėjimo, nei aistros, net bodėjimosi vienas kitu nėra.

Sekiodamas paskui šiuos personažus režisierius visiškai pamiršta, kad turi scenarijų apie mergužėlę, kuri pasinaudojo sumaištimi, apvogė Rono draugo seifą bare ir nusprendė dingti iš šalies.

Negali sakyti, kad V.Navasaitis nepapasakojo apie žmogų, kurį į nešvarią pinigų grobimo istoriją įvėlusi neva fatališka moteris privertė rinktis tarp jos, pinigų ir draugų.

Bet režisieriui siužetas neretai – tik priedėlis prie temos. Jis iš pradžių aprašinėja herojų, paskui susigriebia ir sumontuoja siužetą.

Filmo scenarijus – juk ne šiaip seniena žiūrovui pamaloninti, o sudėtingas mechanizmas, kurio visi sraigtai turi lieti vandenį į malūną.

Tuo tarpu pusė V.Navasaičio filmo pasakoja apie Roną ir nerišlius jo santykius su Dina, o pabaigoje pateikia siužetą.

Ir tai anaiptol ne vien lietuviško kino problema, kaip bandoma įrodinėti. Jeigu tai būtų vien lietuviško kino problema, gerų scenarijų būtų galima nusipirkti kaimyninės šalies turguje.

Dabar tenka rašyti patiems. Kad režisierius V.Navasaitis yra talentingesnis už save, kaip scenaristą, matyti plika akimi.

Tik sunku pasakyti, koks nelabasis pakišo koją V.Navasaičiui, tokiam dideliam Dinos vaidmeniui pasirinkusiam neprofesionalią aktorę. Kur kas fragmentiškesniame pirmame vaidybiniame filme „Kiemas“ net epizodinius vaidmenis vaidino profesionalai – tiksliai ir ryškiai.

Nors tas nelabasis filme matomas – tai paslaptingas nelietuviškas Julijos Goyd grožis. Gal išorė apakino režisierių. Net nepatogu priekaištauti už tai, kad vyriškas pradas nugalėjo profesionalą.

Bet atsakomybę už tai, kad J.Goyd yra nelygiavertė D.Gavenonio partnerė, V.Navasaitis, būdamas sąžiningas profesionalas, turėtų prisiimti.

D.Gavenonio Ronas filmo tėkmėje tampa suprantamu, tikru ir gyvu žmogumi, o J.Goyd Dina kaip įžengė į filmą su paslaptimi, taip iš jo ir išvažiavo į užsienį.

Paslaptis kine intriguoja, kai vaizdai bando ją įminti. Dabar belieka tenkintis tąsiais kadrais, kurie vis bando įtikinti, kad moters paslaptis – neįkandamas dalykas.

Juk Dina paprasčiausiai negali patikėti net tuomet, kai šioji sako turinti vaiką ir, matyt, todėl išvykstanti su vogtais pinigais iš šalies. Meluoja? Sako tiesą? Nesvarbu. Šitas kartojamas herojės žodis tampa jos pačios personažo parodija.

Ir ne juokais tai erzina jau ne tik Roną. Jeigu nesvarbu, tai kokio perkūno pusę filmo režisierius ją apžiūrinėja?

Didžiausia filmo sėkmė, be jokios abejonės, yra aktoriaus D.Gavenonio Ronas. Už šio personažo vientisumą V.Navasaičiui gal bent iš dalies galima atleisti tas emociškai niekaip nepateisintas filmo smegduobes.

Būna vaidmenų, kurie tarsi išsemia temą. Rono vaidmuo gana išsamiai papasakojo apie vidutinio amžiaus niekam nereikalingos profesijos žmogų, kurį neša aplinkybės.

Kad D.Gavenonis yra puikus teatro aktorius – seniai žinoma. Kinas tarsi ištraukia visai kitą aktoriaus savybę – sugebėjimą savo minimalia plastika ir mikroskopinėmis reakcijomis apgyvendinti filmo erdvę.

Į D.Gavenonį įdomu žiūrėti net labiausiai nevykusiose filmo scenose – tarkim, egzaltuotoje ir tabako dūmų sklidinoje vonios scenoje.

Bandydama prisiminti, kas iš vyrų aktorių per pastaruosius trisdešimt metų su tokia energija šmėstelėjo lietuviškame kine ir išliko atmintyje, randu vienintelį jauną Saulių Balandį.

Tačiau šiandien artimesnis jau ne romantiškas maištautojas iš filmo „Turtuolis, vargšas...“ (rež. Arūnas Žebriūnas), o ironiškas, skeptiškas, atsainus Ronas.

Šis pavėjui leidžiantis dienas personažas finale renkasi ne manieringą merginą su pinigais, o pasėdėjimą kateryje su savo draugu Adi (Ramūnas Cicėnas), kurio vos neužmušė inteligentiški baro savininkai – J.Vaitkus su choreografu Jurijumi Smoriginu, t.y. Senis su Lęšiu.

Tai ir yra filmo reziumė apie vertybes.

Apmaudu, kad šis paprastas ir žmogiškas teiginys apie malonumą žvelgti su draugais į horizontą, kuriame realybė ribojasi su pasaulio pakraščiu Kuršmarėse, filme „Perpetuum mobile“ įspraustas į neadekvačiai giliamintišką ir tąsią formą.

* * *

* V.Navasaitis gimė 1960 m. Kaune. 1982 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą, studijavo Lietuvos ekologijos institute, Sankt Peterburgo zoologijos institute. 1993 m. Maskvos kinematografijos institute baigė kino režisūrą.

* Jis sukūrė dokumentinius filmus „Rudens sniegas“ (1992 m.), „Pavasaris“ (1997 m.), „Diapausis“ (2000 m.), užsakytą filmą apie Vilnių „Dviese ant tilto“ (2004 m. kartu su rašytoju ir scenaristu M.Ivaškevičiumi).

* 1999 m. Kanų kino festivalio programoje „Dvi režisierių savaitės“ įvyko V.Navasaičio pirmo vaidybinio ilgo metražo filmo „Kiemas“ tarptautinė premjera.

* Pastarąjį dešimtmetį V.Navasaitis daug dirbo kaip kino prodiuseris. Jo įkurtoje Vaizdo ir garso studijoje vaidybinį debiutinį filmą „Kas miega šalia tavęs“ sukūrė D.Gasiūnaitė, filmus „Troleibusų miestas“, „Vulkanovka. Po didžiojo kino“, „Gyveno senelis ir bobutė“ režisavo G.Beinoriūtė.