Tačiau dar yra laiko prisiminti šį įvairiapusį kūrėją – jo gyvenimo draugės dizainerės Vilijos Daugirdaitės pastangomis Vilniaus rotušėje surengta retrospektyvinė V.Kalinausko paroda.
„V.Kalinauskas – menininkas, kuris dar būdamas gyvas pralenkė laiką. Mes jį prisimename ir visada prisiminsime.
Tik labai gaila, kad Lietuvos valdžia jo tinkamai iki šiol neįvertino“, – tokius sveikinimo žodžius V.Daugirdaitei parodos atidarymo proga perdavė artimai su V.Kalinausku bendravę garsus Rusijos kompozitorius Rodionas Ščedrinas ir jo žmona, legendinė balerina Maja Pliseckaja.
„Tik po Vytauto mirties supratau, kad mes buvome artimi draugai“, – prisipažino režisierius Oskaras Koršunovas, 1998 m. pakvietęs V.Kalinauską vaidinti savo spektaklyje „Roberto Zuko“.
Save laikė menininku
„Aš ne dailininkas, ne scenografas, aš – menininkas“, – taip mėgdavo save pristatyti V.Kalinauskas.
Ko gero, jis buvo teisus, nes į kokį kitą žodį galima būtų sutalpinti visą jo kūrybą teatre, kine, iliustruojant knygas, tapant ar kuriant įvairius koliažus?
„Galėčiau apsieiti ir be teatro, ir be kino. Be kino jau privalau apsieiti, nes jo niekas Lietuvoje nebekuria arba dirba jau susigrojusios kompanijos.
Kine esu dirbęs tik su Vytautu Žalakevičiumi (7 filmai) ir su Jonu Vaitkumi (2 filmai). Dar sukūriau pusę filmo su vienu gruzinu. Žodžiu, mano biografijoje – devyni su puse filmo“, – „Lietuvos rytui“ 1998 metais kalbėjo V.Kalinauskas, tuomet šventęs savo septyniasdešimtmetį.
Buvo ir aktorius
Teatrui V.Kalinauskas buvo neabejingas visą gyvenimą. 1947 m. jis įstojo į Juozo Miltinio teatro studiją Panevėžyje, o jau po metų buvo gavęs aktoriaus vietą garsiojo režisieriaus teatre.
„Teatrui iki šiol labiausiai simpatizuoju. Pakyla scenos uždanga, ir žiūrovai nori nenori pamato ir tai, kaip pasisekė scenografui. Kine kartais labai sunku suprasti, ką dailininkas iš viso yra padaręs.
Čia būtina autentika, tikrumas, bet, žinoma, dailininkas privalo režisieriui pasiūlyti filmo stilistiką.
Puikią progą parodyti save kaip scenografą aš turėjau, kuriant filmąimprovizaciją su J.Vaitkumi apie M.K.Čiurlionį „Zodiakas“, – prieš mirtį yra pasakojęs V.Kalinauskas.
Kuriant šį filmą 1983-1984 m., V.Kalinauskas susipažino su M.Pliseckaja ir jos vyru R.Ščedrinu. Vėliau jie ne kartą lankėsi menininko studijoje Vilniuje, Užupyje.
Parodai ruošėsi seniai
„Nežinau, kodėl tik aš, Vytauto sūnus Andrius ir dar keletas mūsų artimų draugų prisiminė, kad reikia surengti jo jubiliejinę pomirtinę parodą.
Galbūt jį dar kas nors prisimins kitais metais“, – liūdnai svarstė V.Daugirdaitė. Mat oficialiuose V.Kalinausko dokumentuose įrašyta, kad jis gimė 1929 m. sausio 3 d.
Prieš dvejus metus nutarusi surengti parodą V.Daugirdaitė stengėsi, kad joje būtų atspindėta visa dailininko kūryba.
Todėl parodoje galima pamatyti ir garsųjį V.Kalinausko autoportretų ciklą, ir Dante „Žmogiškosios komedijos“ iliutracijas, kurias jis kūrė net dešimt metų, ir nemirtingojo J.W.Goethe „Fausto“ iliustracijas, ir hampelmanus, kurių viename – paties dailininko nuotrauka. Parodoje taip pat rodoma keletas filmų ir spektaklių scenografijos darbų.
Dalį savo gyvenimo draugo kūrinių V.Daugirdaitei teko skolintis iš privačių Audronės ir Romo Misiūno, Likos Žalakevičienės, Vidos GaškaitėsBandis kolekcijų bei Teatro ir kino muziejaus.
* * *
Už įsimintinus darbus – garbingos premijos
* V.Kalinauskas (1929-2001) yra sukūręs daugiau kaip 30 teatro spektaklių scenografijų.
* 1971 m. Panevėžio dramos teatre kartu su J.Miltiniu sukūrė „Valponę“. 1975 m. Kauno dramos teatre – scenografiją K.Sajos „Mediniams balandžiams“, režisuotiems J.Vaitkaus. 1979 m. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – scenografiją baletui „Baltaragio malūnas“. 1991 m. sukūrė paskutinę scenografiją kine – V.Žalakevičiaus „Žvėris, išeinantis iš jūros“.
* 1996 m. V.Kalinausko iliustruota poeto E.Kelmicko rinktinė „Žiemos parafrazės“ pripažinta gražiausia metų knyga.
* 1997 m. V.Kalinauskui suteikta Lietuvos Respublikos meno premija. 1999 m. prezidentas V.Adamkus jį apdovanojo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu.