Anglų rašytojas, 1932 metų Nobelio premijos laureatas Johnas Galsworthy romano „Sidabrinis šaukštas“ pavadinimą paėmė iš anglų priežodžio „gimti su sidabriniu šaukštu burnoje“, kitaip sakant, būti laimės kūdikiu.
Rašytojas šiam posakiui suteikia daugiaprasmio turinio: tai apibendrinantis XX a. antrojo dešimtmečio Anglijos visuomenės, politinių viršūnėlių ir aukštuomenės jaunimo vaizdas. Štai kaip šių žodžių prasmė atskleidžiama Flerės vyro Maiklo Monto apmąstymuose:
Maiklas mąstė apie tai, kaip žiauriai sutvarkytas pasaulis. Vakare jis valgys omarą, kuris buvo gyvas išvirtas! Jo kabinetą valančios moteriškės motina miršta vėžiu, jos sūnus kare neteko kojos, ir ji atrodo tokia pavargusi, kad vien nuo minties apie ją netenki ūpo.
Tie nesuskaitomi Bergfeldai, Sveinai ir Bodikai, Kemden Tauno ir Mail Endo lūšnynai, karo nusiaubta Prancūzija, ant plikų uolų įsikūrę Italijos kaimeliai. Ir kokia plona juos dengianti kilmingųjų plutelė.
Parlamento nariai ir „salonų“ damos, kaip jis ir Flerė, su apsimestinėmis šypsenomis ir sidabriniais šaukštais burnoje, kartais bloškiantys į šalį šypsenas ir šaukštus ir susikimbantys kaip katinai kovo mėnesį lakstimosi metu.
***
Iš anglų kalbos vertė Irena Balčiūnienė.