Lietuvoje pagyvenęs britų režisierius P.Watkinsas - per baisus tėvynei (video, nuotraukos)

1965 metais sukurtas filmas pasakoja apie vieną Didžiosios Britanijos kaimą, ant kurio buvo numesta atominė bomba. Sunkiai pakeliamų vaizdų BBC išsigando - filmą uždraudė ir per televiziją jį parodė tik po 25 metų.

Vaidybinė juosta, kurioje sukonstruota šiurpą kelianti realybė, kitais metais gavo „Oskarą“ už geriausią dokumentinį filmą ir kino teatruose rodoma buvo. Kiti jo sukurti filmai kino salių nepasiekdavo arba būdavo rodomi iki jų uždraudimo.

D.Britanijoje nepamėgtas režisierius paliko šalį, gyveno Skandinavijoje, Australijoje, Lietuvoje, o šiuo metu – Prancūzijoje. Vilniaus ir Kauno žiūrovai galės išvysti keturis 73 metų P.Watkinso filmus: „Kulodeną“ (1964 m.), „Atominį karą“ (1965 m.), „Bausmių parką“ (1971m. ) ir „Komuną“ (1971 m.).

„P.Watkinso filmai yra jo komentarai. Nesuprantu, kodėl jo bijoma. Tai yra nuomonė, kuri gali egzistuoti ir vešėti visur“, – sako „Scanoramos“ koordinatorius Justas Rožėnas, kuris sutiko pakalbėti apie unikalų P.Watkinso kino stilių ir nepatogius, bet būtinus pažiūrėti jo filmus.

***

– Jis rodo labai bjaurius dalykus – pradedant policijos savivale ar atominio karo padariniais vaikams, šeimoms, Didžiajai Britanijai. Iš esmės, jo filmus labai sunku žiūrėti, jie yra baisūs.

Baisūs savo tikroviškumu, nors „Atominis karas“ laimėjo „Oskarą“ už dokumentinį filmą, kuriuo jis nėra. Čia P.Watkinsas konstravo ateitį ir sukūrė ją tokią baisią, kad sunku žiūrėti. Tuomet supranti, kad geriau buvo tiems, kurie mirė, nei tiems, kurie liko gyvi po atominės atakos.

Panašus yra „Bausmių parkas“. Čia režisierius pasakoja apie policijos savivalę. Atrodo, kad jau duodama žmogui galimybė išsilaisvinti, o jį šast ir nušauna.

„Komuna“ irgi žiaurus filmas. Ne tiek fiziškai, kiek mentališkai. Rodoma revoliucija, daug vilčių, kurios greitai sužlunga. Jis yra nemalonus ir dėl formos, nes yra labai dokumentiškas bei tikroviškas, ir dėl turinio, nes kritikuoja pasaulio blogybes.

– Labai daug. „Atominis karas“ iš esmės grįstas vien dokumentiškai surinkta informacija – tai ir brošiūros apie galimą atominę ataką, apklaustos visos valstybės institucijos, kaip jos yra pasiruošusios, apklausti žmonės, kaip jie reaguotų, psichiatrai, daktarai. Jo filmai faktiškai yra citatos: aktoriai perpasakoja tai, kas buvo kažkieno pasakyta. Realiai viskas yra tiesa, tik ji yra konstruojama.

– Žinoma, yra ir išgalvotų dalykų, bet jie pagrįsti kažkieno kito mintimis ir idėjomis. „Bausmių parke“ yra šiek tiek kitaip, nes P.Watkinsas konstruoja galimą dalyką. Buvo svarstoma išleisti tokį Makarano aktą, ir jis piešia ateitį, kas būtų, jeigu tas aktas būtų patvirtintas. Aišku, režisierius viską hiperbolizuoja.

– Jis turėjo panaikinti nekaltumo prezumpciją. Tai reiškia, kad, jeigu žmogus kenkia nacionaliniam saugumui, jį galima paimti į nelaisvę. P.Watkinso ateities vizijoje arba tu sėdi 25 metams į kalėjimą, arba praeini bausmių parką. Tam yra skirtos dvi dienos, per jas žmogus turi praeiti dykumą iki Amerikos vėliavos, kepinant 40 laipsnių karščiui. Jeigu lieki gyvas, tave paleidžia. O tuomet po valandos pradeda vytis policija, kuri, esant reikalui, gali nušauti. Šiame filme yra daugiau fikcijos nei „Atominiame kare“, nes tokių įvykių nebuvo. Ir pats aktas nebuvo priimtas.

– Rodė keturias dienas, kol vyriausybė jį uždraudė. Kiek žinau, per televiziją jis niekada nebuvo parodytas. Pogrindyje buvo tapęs ir jaunimo kultiniu filmu, tačiau plačiosios visuomenės nepasiekė. Tik „Atominis karas“ buvo rodomas, nes laimėjo „Oskarą“.

– Čia ir yra įdomiausia. P.Watkinso aktoriai – mėgėjai ir paprasti žmonės. Kadangi jis pats studijavo teatro ir kino aktorystę, surinkdavo paprastus žmones ir kiekvienam suvaidindavo, ką jis turi daryti, o šis atkartodavo. Nustebau, kai pamačiau, kad „Atominio karo“ scenarijuje buvo surašytas net kiekvienas aiktelėjimas ar atsidusimas.

– Taip taip. „Atominio karo“ buvo prifilmuota dešimt kartų daugiau nei buvo panaudota. Tai yra ilgas procesas. Ypač tai atsiskleidė „Komunoje“ – filmuodavo tol, kol baigdavosi juosta. Veiksmas nebūdavo stabdomas. Buvo suburta komanda, kurie eidavo vienas pas kitą gerti kavos, kalbėtis. Vieni žmonės būdavo paimami iš vieno Prancūzijos regiono, kiti – iš kito, skurdesnio, kad reprezentuotų revoliucionierius.

Susitikę jie diskutuodavo apie tai, kas vyksta pasaulyje, susipažindavo. Pokalbiuose apie revoliuciją jie išsakydavo savo nuomonę lyg būtų gyvenę tais laikais. Tai nėra fikcija – jie vaidina, kad tai, kas vyko, yra dabar. Ir viskas. Praktiškai jie ten gyvendavo.

– Toks ir buvo jo tikslas.

– Beveik. „Edvardas Munchas“ – Norvegijoje, „Laisvai mąstantis“ – Švedijoje, „Bausmių parkas“ – Amerikoje, „Atominis karas“ ir „Kulodenas“ – D.Britanijoje, „Komuna“ – Prancūzijoje.

– Manau, jis turi unikalų būdo bruožą susikalbėti ir įkalbėti žmones. „Atominiame kare“ kalba nemažiau kaip šimtas žmonių. Tiek žmonių surasti ir priversti juos suvaidinti, kaip jie suvaidino... Keista.

– P.Watkinsas paliko D.Britaniją, nes čia jį juodino. BBC teigė, kad jo „Atominio karo“ nerodė, nes neva filmo prasta meninė kokybė. Režisierius grasino BBC plyta po plytos sugriausiantis jų pastatą, kol to fakto jie nepaneigs. Juk filmas laimėjo „Oskarą“. D.Britanijoje P.Watkinsas ignoruojamas, jo bijoma. Išvykęs jis gyveno Švedijoje, Norvegijoje, Lietuvoje.

– Tai ir keisčiausia – lyg ir pogrindinis, lyg ir ne. Mažai festivalių jį rodė. Dabar, žinau, Australijoje vyks retrospektyva. Jo filmus yra labai sunku gauti, nes BBC nenoriai duoda. Juostų neišeina niekur parodyti, nes jų negalima klijuoti. Esame priversti rodyti DVD, nes joks kino teatras Lietuvoje neatitinka reikalavimų. „Komunos“ ir „Bausmių parko“ juostų iš viso nėra. „Edvardo Muncho“ juostą mes pernai šiaip ne taip gavome. Gal jo bijoma? Suprantu, jis propaguoja tokį socialistinį požiūrį, kuris turėtų būti nepopuliarus Rytų šalyse, bet tai nuomonė, kuri gali egzistuoti ir vešėti visur.

– Tikėjosi patriotinio filmo. Kažko apie atominį karą. Tikėjosi tokio aiškaus, paprasto, primityvoko filmo, kaip „Kulodenas“. O gavo dūrį, netgi spyrį. Reikia jį pamatyti.

– Taip, čia gyveno septynerius metus ir buvo vedęs lietuvę. Mano žiniomis, dabar jis gyvena Prancūzijoje, o vieši JAV, todėl negalėjo atvykti į Lietuvą. Jis nusistebėjo, kodėl nebuvo rodomas tuomet, kai gyveno Lietuvoje. Keista, bet niekas nepastebėjo, kad jis čia gyveno. Tik pernai mes jį atradome, kai festivalyje parodėme „Edvardą Munchą“.

– Ne, dar yra „Gladiatoriai“ arba „Taikos žaidimai“, „Laisvai mąstantis“, „Kelionė“, kuris trunka 14 valandų ir dar keletas filmų.

– P.Watkinsas yra radikalas. Jis neigia tą televizinę sukarpytą ir sutrumpintą visa ko versiją. Tačiau to filmo niekur neįmanoma gauti. Manau, jis kūrė ne šiandienai, o ateičiai, kažkokiais tikslais, kuriuos tikriausiai mes sužinosime vėliau.