Bestselerių sąrašuose vėl randamas dešimtmečius išmirusiu laikytas žanras – kapitalizmo kritika. Žurnalo „Spiegel“ redaktorių Hanso Peterio Martino ir Haraldo Schumanno 1996 metais išleista knyga „Globalizacijos spąstai“ („Die Globalisierungsfalle“) Vokietijos metinių bestselerių sąrašuose – 10-oje vietoje. Knygoje kritikuojamas kapitalizmas, kaip demokratijos ir gero gyvenimo priešas.
Antrame metų perkamiausiųjų dešimtuke – Marion Gräfin Dönhoff su apeliacija „Civilizuokite kapitalizmą“ („Zivilisiert den Kapitalismus“). Iš prancūzų kalbos verstas Viviane Forrester „Ekonomijos teroras“ („Terror der Ökonomie“) taip pat tapo mėgiama knyga.
Prancūzišką veikalą kritikai laiko labiau beletristiniu, o štai abiejų vokiečių knyga dalykiškai kritikuoja politinius ir ekonominius reiškinius. Juose teigiama, kad kapitalizmas turi būti apsaugotas nuo jo paties. O labiausiai jį reiktų apsaugoti neva nuo liberalizmo vėliava prisidengusio senojo Mančesterio kapitalizmo. Nežaboto kapitalizmo padariniais laiko dar didesnį socialinių konfliktų ir karų pavojų.
Kapitalizmo teorijai vis mažiau siejantis su tikrove, tokia kritika garsi šiandien kaip niekada. Dėl augančio Rytų Europos ir Trečiojo pasaulio šalių gyventojų skurdo, ekologinės sistemos sunaikinimo, vis dažnesnių pilietinių ir ne tik karų, dažnėjančių ekonominių ir socialinių prieštaravimų kapitalistiniuose metropoliuose rinkos ekonomikos, kaip demokratijos ir turtingo gyvenimo garanto idėja, šiomis dienomis blėsta.
Schumannas ir Martinas jau prieš dešimtmetį piešė nedžiuginančią ateitį: ateities visuomenė tapsianti „penktadalio visuomene“, kurioje skurdas ir turtas pasiskirstysiąs taip, kad penktadalis džiaugsis materialine gerove, o 80 proc. žemės gyventojų bus tramdomi „tittytainmentu“ – sąvoka, kurią sukūrė tuometis JAV saugumo patarėjas Zbigniewas Brzezinskis iš „entertainment“ ir „tits“, reiškianti ne ką kita, kaip „panem et circenses“ (lot. duonos ir renginių) metodą, kurį naudojo dar tuometė Romos aristokratija.
Knyga išleista 1990 m. viduryje, kai dar buvo garsiai kalbama apie gelbstinčią kapitalizmo galią pasauliui. Šiomis dienomis, kai į viešąją sąmonę skverbiasi nedžiugios laisvosios rinkos pasekmės, ekonominės ir socialinės problemos, saugumo jausmo praradimas, knyga – viena perkamiausių.
Martinas ir Schumannas modernaus kapitalizmo pasekmes vaizduoja labai įspūdingai. Autoriai aprašo, kaip didieji koncernai ir bankai kuria visuomenę, kurioje stabilios darbo vietos bei nuolatinis uždarbis sukuriami tik mažajai visuomenės daliai, kaip pelno siekimas neleidžia pristabdyti traukinio, riedančio į ekologinę katastrofą. Dėl augančios tarptautinės konkurencijos jie pranašauja „beribę darbo vietų krizę“, konkurencinę kovą mato tapsiančią tikra audra.
Abu antikomunistiniai, socializmui prijaučiantys autoriai aprašo, kuo susidariusi situacija naudinga elitui, kaip kai kurių koncernų vadovai kontroliuoja politinius ir ekonominius procesus, demokratiją mato esant tik fasadu. Taip pat iliustruoja, kaip didieji koncernai ir bankai vedžioja kai kurių šalių vyriausybes už pavadėlio diktuodami jiems sprendimus, kaip jie finansinių transakcijų dėka apeina mokesčius ir kartu išsireikalauja subvencijų iš mokesčių mokėtojų.
Dešimties metų senumo knyga tiksliai aprašo šių dienų situaciją. Knygoje pranašaujama, kad tarptautinė finansų rinka taps nebekontroliuojama, didžiosios spekuliacijos mechanizmai prives prie visos sistemos lūžio, kai finansų kapitalistai ims šauktis valstybinės pagalbos, kurią žlugimą išgyvenančios vyriausybės iš mokesčių mokėtojų kišenės netgi ir išmokės. Politikus kaltina dereguliacinės politikos vedimu, kurią vadina „sistematine beprotybe“.
Šie aspektai teisingi, tačiau jie taip ir lieka empiriniame lygmenyje. Į klausimą, kodėl įvykiai pasuko tokia vaga, kodėl įsišaknijo neoliberalizmas, knygoje neatsakoma.
Knygos pabaigoje autoriai pristato 10 idėjų, kaip išvengti visuomenės pasiskirstymo 20 su 80 santykiu. Pirmiausia reikalaujama Europos Sąjungos stiprinimo ir vienodos Europos valiutos. Vieninteliu svarbiausiu jėgos faktoriumi globalizuotoje ekonomikoje laikomas dydis. Anot jų, tik stipri centrinė jėga yra pajėgi, reikalui esant, duoti reikiamų teigiamų impulsų tiek vidaus, tiek išoriniams politiniams ir ekonominiams procesams.