Bet didžioji filharmonijos salė buvo pustuštė, o dalis klausytojų – filharmonijos darbuotojai. Likusi auditorijos dalis - labai įvairi: pagyvenusios inteligentiškai atrodančios porelės, keletas užsieniečių ir vienas kitas jaunas veidas.
Susidarė toks įspūdis, kad Vivaldis, kaip ir Mozartas greitai jaunajai kartais taps nežinomais asmenimis arba kaip viename anekdote buvo pasakyta: „bachūrais, kuriančiais mobilekų melodijas“.
Aišku, yra tikimybė, kad kai kurie klausytojai neatėjo į koncertą dėl netikėtai iškilusios painiavos. Minimas koncertas turėjo įvykti Evangelikų liuteronų bažnyčioje, tačiau mažiau nei savaitei likus iki koncerto, vieta ir laikas buvo pakeisti.
Tie kurie laiku neapsižiūrėjo, vakar greičiausiai klausėsi kito koncerto, kuris vyko Evangelikų liuteronų bažnyčioje tuo pačiu laiku.
Antonio Lucio Vivaldis (1678-1741) – italų dvasininkas, smuiko virtuozas, dirigentas, kompozitorius, kuris paskatino baroko muziką evoliucionuoti į klasikinį stilių. A.Vivaldis sukūrė per 40 operų, oratorijų, 465 instrumentinių koncertų, tačiau geriausiai plačiajai visuomenei yra žinomas koncertų ciklas „Metų laikai“. Šis kūrinys tebėra bemaž kiekvieno orkestro repertuaro puošmena.
Vivaldis savo novatoriška kūryba laužė tradicijos rėmus, norėdamas, kad jo muzika būtų prieinama ir suprantama ne tik intelektualiajai publikai, bet ir plačiajai visuomenei. Pirmaisiais jo kūrinių klausytojais ir vertintojais dažnai tapdavo bažnyčios, kurioje A.Vivaldis dirbo, lankytojai.
1703 metais A. Vivaldis buvo įšventintas į kunigus, tačiau jis jautėsi daugiau muziku, nei kunigu. Kilus naujai muzikinei idėjai, Vivaldis skubėdavo kuo greičiau ją užrašyti, ir nesvarbu, kad palikdavo altorių viduryje Mišių.
Panašus akibrokštas įvyko ir vakar koncerto metu. Nežinia, ar taip buvo norima parodyti tolimą aliuziją į A.Vivaldį ar gerbiamą dirigentą Algirdą Vizgirdą prispyrė gamtiniai reikalai, tačiau kūrinio viduryje jis išėjo minutėlei, palikdamas ir publiką ir muzikantus nuostabos kupinais žvilgsniais.
A.Vivaldis dėl sveikatos sutrikimų (įtariama, kad jis sirgo astma), po metų kunigystės buvo atleistas nuo Mišių laikymo. Tai suteikė jam galimybę visapusiškai atsiduoti muzikai.
Vivaldis laikomas solinio instrumentinio koncerto žanro pradininku, apibendrinusiu ilgai trukusį koncertuojančio solisto vaidmens didėjimo procesą.. Jis pirmasis įveda koncertą, skirtą smuikui ir orkestrui, taip pat sukuria koncertą dviems mandolinoms ir orkestrui.
Vivaldžio kūryboje ryškūs senovinės muzikos bruožai persipina su naujomis ekspresijomis. Pagrindiniais muzikos etalonais tampa kamerinė muzika ir kūriniai, kuriuose smuikas atlieka solo partiją. Glaustos temos, formos aiškumas, ritmo gyvybiškumas turėjo didelę įtaką ir kitiems garsiems kompozitoriams, ypač J.S.Bachui.
„Rusvaplaukis abatas“ (il prete rosso), kaip jį vadino amžininkai, be visų savo talentų ir pasiekimų, buvo sumanus, žemiškas, praktiškas impresarijus, kuris pats skaičiuodavo ir išmokėdavo honorarus atlikėjams, kiekvienas skatikas jam buvo svarbus.
Žmonės mylėjo A.Vivaldį ir kaip žmogų, ir kaip kompozitorių. Pripažinimą jis pelnė dar būdamas gyvas, tačiau mirė skurde ir buvo palaidotas bendrame kape, kaip eilinis mirtingasis.