Džiazas ir kinas, džiazas ir šiuolaikinė akademinė bei senoji muzika, popsas, elektronika, folkloras – tokie dialogai mezgėsi penkias festivalio dienas sostinės „Utenos“ pramogų arenos ir Rusų dramos teatro scenose.
„Vilnius Mama Jazz“ pristatė devynis projektus, parengtus JAV, Prancūzijos, Šveicarijos, Italijos, Didžiosios Britanijos, Pietų Afrikos Respublikos ir Lietuvos muzikantų.
Dar vienas – mažasis – festivalis vyko naktimis viešbutyje „Holiday Inn Vilnius“. Jis tapdavo sostinės studentų traukos centru. Čia koncertavo Klaipėdos, Kauno, Šiaulių ir Vilniaus muzikantai, liejosi spontaniškos „džemų“ improvizacijos.
Muzika iš širdies
Be įspūdingiausio šiųmečio projekto – Chicko Coreos ir Johno McLaughlino „Five Peace Band“, publika veržte veržėsi į prancūzų vakarą. Jame muzikavo trimitininko Eriko Truffazo kvartetas ir duetas „Kindergarten“.
E.Truffazo melancholiškos melodijos, nulietos iš popmuzikos, elektronikos ir džiazo spalvų, apsėda ilgam.
Tai šiandienos ritmais pulsuojanti muzika, kurios nežudo mobiliųjų telefonų melodijos. Trimitininkas šią muziką vadina kolektyvine grupės kūryba.
Su kvarteto nariais – klavišininku Patricku Mulleru, būgnininku Marcu Erbetta ir bosininku Christophe'u Chambet grupės lyderį sieja jau beveik 20 drauge parleistų metų – anot jo, bendri „vidiniai virpesiai“ ir kūrybos tikslai.
Tebeieško savo kelio
„Aš nesu grynakraujis juodaodis džiazmenas, todėl savo muzikos nevadinu džiazu, – juokavo šlovės zenite spindintis 48 metų kūrėjas. – Žmogui nuo gimimo iki mirties svarbiausia pasitikėti savo širdimi ir jausmais. Jei patirtis trukdo būti savimi, reikia ją pamiršti“.
E.Truffazas prisipažino tebeieškantis savo kelio – klausantis daug įrašų, grojantis įvairiausios muzikos fone.
Jį traukia net muzikavimas orkestre, nes tai leidžia pasijusti „tarsi garso viduje“. Kai šilta, menininkas eksperimentuoja savo sode, įsijungęs magnetofoną ir garsiakalbį.
„Visada jaučiuosi kaip studentas“, – neslėpė E.Truffazas. Jaunimas sudaro ir gausiausią šio prancūzo gerbėjų dalį. Gal neatsitiktinai jo sulaukė „Holiday Inn Vilnius“ scena.
Tačiau stebuklas truko neilgai, mat svečiui nepatiko garso kokybė ir aplink sukinėjęsi gitaristai, anot E.Truffazo, „visada trokštantys būti karaliai“.
Netikėtos sankirtos
Per kitų prancūzų – klarnetininko Matthieu Donarier ir vokalistės Poline Renou pasirodymą salė nedrįso net krustelėti – tokia trapia, tyra ir intymia garsų galaktika ją apsiautė muzikantai.
Tobulas senosios muzikos vokalas su egzotiškos balso technikos priemaišomis ir džiazo klarnetas – beveik neįtikėtinas lydinys, kaip tylus grožis komercinio meno prikimštame pasaulyje.
„Džiazas – menas, kuris įkvepia eiti tolyn“, – dalijosi mintimis Vilniuje pirmą kartą viešėjęs 60 metų čekų kontrabosininkas Miroslavas Vitousas.
Jis – vienas nedaugelio Rytų Europos muzikantų, kuriam pasisekė įkopti į pasaulio džiazo Olimpą.
Tačiau šiandien, po audringos karjeros JAV legendų apsuptyje, M.Vitousas vadina save ne džiazmenu, o muzikos universalu, kuris ima iš džiazo tai, kas geriausia. Jau kurį laiką šį menininką yra apėmusi komponavimo aistra. Festivalyje M.Vitousas grojo ne tik mažu kelioniniu kontrabosu, bet ir kompiuterio klavišais, į kampuotą ir įtemptą trijų partnerių pokalbį kaišiodamas savo simfoninių garsų „bibliotekos“ gėrybes.
Nenuspėjama, šiurkšti, kupina nervingų improvizacijų ir energijos proveržių M.Vitouso, šveicarų trimitininko Franco Ambrossetti ir italų būgnininko Fabrizio Sferros muzika džiazą tradicine prasme priminė nebent populiarių temų blyksniais.
Slėpėsi ir gedėjo
Tik vieną kitą improvizaciją į savo muziką įpynė garsus JAV džiazo gitaristas ir kompozitorius Billas Frisellas. Ši savita džiazo asmenybė šįkart pasislėpė kino šešėlyje.
B.Frisello, bosininko Tony Scherro ir būgnininko Kenny Wolleseno trio apaudė garsais animacinius Jimo Woodringo, eksperimentinį Billo Morrisono filmus, akompanavo Busterio Keatono kino nuotykiams.
Kai nutrūkdavo kino juostelė, muzikantai tarsi atgydavo ir imdavo groti įdomiau.
Netikėtai subtilų ir spontanišką projektą „Utenos“ pramogų arenoje pristatė legendinis JAV būgnininkas Jackas DeJohnette su savo trio partneriais pianistu Billy Childsu ir bosininku Jerome'u Harrisu, britų pūtikais Byronu Wallenu ir Jasonu Yarde'u bei afrikiete dainininke Sibongile Khumalo.
Šešios asmenybės audė sudėtingą, precizika ir įvairių kultūrų spalvomis žėrintį improvizacijų ornamentą.
Egzotikos nestigo ir JAV būgnų virtuozo Bobby Previte'o idėjoms. Galingi būgnai, dangiškas vibrafonas (Billas Ware'as), šiurkštus saksofonas (Ellery Eskelinas) ir bosas (Bradas Jonesas) – šitokį tembrų derinį pasirinko muzikantas.
Lietuviai pirmieji išgirdo pluoštą naujų B.Previte'o kompozicijų. Būgnininkas pasirodymą skyrė savo įkvėpėjui Mitchui Mitchellui. Lapkričio 12-ąją šis 61 metų būgnų meistras buvo rastas miręs viešbutyje po Jimi Hendrixui skirto koncertų turo.
Lietuviai – romantiški ir rimti
Lietuviai solidžiame festivalio kontekste atrodė romantiški ir rimti. „Jazz 4“ lyderis Leonidas Šinkarenka ir atgaivintos grupės „Džiazo nublokšti“ vienas lyderių Artūras Anusauskas ištraukė iš savo kūrybos skrynelių naujų jausmingų melodijų.
Lietuviškos kompozicijos išsiskyrė ir griežta struktūra – jos priminė puikiai parengtus namų darbus, kur spontaniškai kūrybai palikta minimali erdvė. Tačiau muzikantai jiems paskirstytus vaidmenis atliko su įkarščiu, ypač „Džiazo nublokšti“ (A.Anusauskas, Neda Malūnavičiūtė, Vytautas Labutis, Eugenijus Kanevičius, Gediminas Laurinavičius), atgimę tarsi su nauja energija.
„Per 12 išsiskyrimo metų kiekvienas mūsų ėjome savo keliu. Šis susitikimas – to kelio tąsa, bet ne bandymas kartoti tai, kas sena, – apie grupės atgimimą kalbėjo A.Anusauskas. – Mums labai smagu vėl visiems bendrauti – tiesiog būti kartu scenoje“. Džiaugsmu su publika muzikantai pasidalijo ir pakviesdami ją improvizuoti drauge išdalytomis barškančiomis saldainių „Vilnius Mama Jazz“ dėželėmis.