Anot J.Allisono ir kitų seminaro dalyvių, publikos tingumas ir nenoras šokti iš malonaus XIX a. į sudėtingą XXI a. meno pasaulį – visuotinai paplitęs reiškinys.
Daugybė šiuolaikinės operos šedevrų sulaukia tiktai vieno pastatymo. Net pasaulio sostinėse sprunkama iš geriausių šiuolaikinės operos spektaklių.
Faktas, kad į naujo vengrų kompozitoriaus Peterio Eštvšso veikalo „Meilė ir kiti demonai“ premjerą LNOBT buvo išpirkti visi bilietai, o antrąjį spektaklį įsigijo privati bendrovė, byloja lietuvių publikos naudai. Tačiau ar ilgai džiaugsis šio operos stereotipus laužančio kūrinio statytojai?
Juk net įprastesnė ausiai, savų ir užsienio kritikų liaupsinta, atlikėjų mėgta Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“ scenoje gyvavo palyginti neilgai, buvo vangiai lankoma publikos.
Tad kaip ją nuteikti ieškoti teatre ne tiktai lengvai pasiekiamo malonumo, bet ir peno intelektui? O gal protingiausia – palikti didžiosioms operos scenoms laiko patikrintus veikalus, o naujoves skirti išimtinai šiuolaikinio meno mėgėjams?
Juk dideliam operos fabrikui pirkti katę maiše – labai brangi avantiūra, o ir patys kompozitoriai linkę sieti savo operines vizijas su lankstesnėmis kompanijomis. Kūrėjų idealas – plataus akiračio, įvaldę šiuolaikines vokalo technikas artistai, o tokių mūsų operos teatruose reikėtų gerai paieškoti.
Tačiau lietuvių operos žanro raida ir šiuolaikinės muzikos atlikėjų ugdymas per visą nepriklausomybės laikotarpį buvo palikti savieigai.
Svarbiausiu lietuvių šiuolaikinės muzikos gyvybingumo rodikliu tapo pasaulinių premjerų skaičius.
Tarp jų būta ir vienos kitos operos. Bet visa ši produkcija su retomis išimtimis tesuskamba vos vieną kitą kartą vaikantis vis kitų vienkartinių naujovių.
Muzikos institucijų vadovai mėgsta kartoti, kad Lietuvos muzikos rinka per maža patenkinti šiuolaikinės muzikos kūrėjų ir atlikėjų poreikius.
Tad juo aktualiau iš jos veržtis. Bet net ir pasitaikančiomis geromis progomis ne visuomet pasinaudojama, o ką jau kalbėti apie sistemingą lietuvių šiuolaikinės muzikos puoselėjimą ir sklaidą.
Valstybinėms koncertų institucijoms – tai tik viena iš daugelio funkcijų. Lietuvos muzikos informacijos ir leidybos centro galimybės ribotos, o privačių muzikos agentūrų neturime – kas nersis kilpą ant kaklo bandydamas gyventi iš nekomercinės veiklos?
Tad lieka laukti, kol pasikeis mūsų kultūros strategų mąstymo įpročiai.