Lietuvos kino ekranus pasiekusioje juostoje W.Allenas ne tik pareklamavo Barselonos miesto pavadinimą, bet ir atgaivino banalius mitus apie ispanišką aistrą su paauglišku užsidegimu.
Po savo londonietiškos trilogijos, kurioje svarstė apie senųjų europietiškų vertybių ir naujos pragmatiškos realybės neatitikimą ir už tai nusipelnė įžeidžiamų riksmų dėl savo filmų finansavimo Europoje, jis persikėlė į kitą Europos pusę – Ispaniją.
Ten, kaip galima spręsti iš filmo „Viki, Kristina, Barselona“, jį tiesiog apakino saulės šviesos gausa.
Režisierius nustūmė į šalį svarstymus apie tikrąsias vertybes. Jis sukūrė filmą apie „malonumą gyventi suvokiant, kad gyvenimas neturi jokios prasmės“.
Permiegojo abi herojės
Būtent taip filosofuoja didelių ir įspūdingų teplionių autorius Chuanas, amerikietėms turistėms Viki (Rebecca Hall) ir Kristinai (Scarlett Johansson) prisistatęs maždaug taip: „Sveikos, merginos. Jūs abi labai patrauklios. Skriskime savaitgalį į priemiestį ir pasimylėkime visi kartu“.
Viki iš pasipiktinimo vos nepaspringo vynu, Kristinai iš susižavėjimo vos kąsnis iš burnos neiškrito. Bet su Chuanu permiegojo abi.
Pabandyk atsispirti aktoriui Javierui Bardemui, kuris ir vaidina aistromis nepasotinamą ir šiek tiek melancholišką menininką.
Neatsakingumo iliuzija
W.Allenas yra visiška priešingybė režisieriams, kurie kiekvieną filmą kuria tarytum paskutinį.
Šis niujorkietis kiekvieną juostą suka taip, lyg gyventų amžinai ir turėtų begalę laiko.
Kino kūrimas jam yra normalaus gyvenimo ritmo dalis. Ir merginos filmuose – gyvenimo dalis.
Už aistringus nuotykius su jomis jį smerkė ir tebesmerkia dalis kino bendruomenės. Bet gal ta neatsakingumo iliuzija ir sukuria geriausių W.Alleno filmų lengvumą, jų lyg ir nebūtinumą. Tikrai – ką prarasi nepamatęs filmo „Viki, Kristina, Barselona“?
Tikrai ne gyvenimo pamokas. W.Allenui svetima nuostata, kad „kiekvieną dieną reikia pragyventi taip, kad nebūtų kankinamai skaudu dėl beprasmiškai nugyvento gyvenimo“.
Merginos, būkite budrios!
Su režisieriui būdingu nervingumu naujasis filmas skanauja trumpų meilės romanų ir įsimylėjimų temą. Bet pavadinti „Viki, Kristiną, Barseloną“ romantiška komedija liežuvis neapsiverčia.
Romantiška čia Barselona ir jos priemiesčiai, o pats filmas tiesiog grakščiai apsimeta esąs grynoji komedija.
W.Allenas, kaip ir geriausiuose niujorkietiškuose filmuose, priverčia savo herojus kapstytis savyje, savo noruose, geismuose, aistrose, net per atostogas, kurioms taip tinka Katalonijos sostinė.
Aišku, kad Barselonos pavadinimas filmo titruose – padėka už finansinę paramą ir miesto reklama. Bet, merginos, būkite budrios. Barselonoje galima sutikti Chuaną – J.Bardemą. Ir susigadinti atostogas. Jeigu ne visą gyvenimą.
Ko nori moterys?
Viki, užuot per atostogas tobulinusi studijuojamos katalonų tapatybės žinias, priversta narplioti savo santykius su sužadėtiniu.
Patikimu, konservatyviu, teisingu žmogumi, atskrendančiu į Barseloną ir tiesiog priverčiančiu abejojančią Viki su juo susituokti.
Kristina, užuot patyrusi aistringą nuotykį su aistringu ispanu, patiria ne šiaip meilės trikampį, o, sakytum, keturkampį ar net penkiakampį. Jame atsiranda vietos net lesbietiškiems motyvams. Bet net tai jos netenkina.
Viskas per Chuaną ir jo buvusią žmoną Mariją Antoniją. Ją vaidinanti Penelope Cruz į filmą ne įeina, o tiesiog įsiveržia užtemdydama visas moteris ir patį Chuaną.
P.Cruz vaidina ir ispanišką karštą aistrą, ir kartu jos parodiją. Kaip ir Chuanas, Marija yra menininkė.
Kartu su P.Cruz ir J.Bardemu W.Allenas įžengia į savo mėgstamą menininkų ir intelektualų erdvę. Ir jau tada svarstymams apie aistros poveikį menui, o meno – aistrai ribų nėra.
Dialogai – puikūs
Filmas tiek pat juokingas, kiek ir neprikišamai dramatiškas. Filmo moterys, pasimurdžiusios neplanuotuose ar planuotuose meilės nuotykiuose, lieka su tuo pačiu klausimu – jos pačios nežino, ko nori.
Tik žino, ko nenori, – Viki nori ispano, bet nenori spontaniškų, ispaniškų aistrų. Kristina nori nuotykių, bet net jiems yra ribos, nuo kurių ji bėga.
Net epizodiškai pasirodanti garbingo amžiaus dama, pasirodo, yra kankinama užslėptų aistrų ir svarsto apie savo laimingo gyvenimo su mylimu vyru sąlygiškumą.
Moterų niekada netenkina tai, ką jos turi. Būtent tai su neslepiama ironija filme „Viki, Kristina, Barselona“ įrodo garsiausias pasaulinio kino mergišius W.Allenas.
Ir kiekviena mūsų jau pati sau prisipažins, teisus ar ne šis nepailstantis režisierius.
Pridėti galima nebent tai, kad visi tie asmeniniai klausimai, personažų dvejonės ir abejonės, kaip visuomet įvilkti į puikius nenutrūkstamus dialogus.
Jais filmo aktoriai žongliruoja su tokiu malonumu, lyg gerai žinotų, kad artimiausiu metu niekas jiems tokio teksto, tokių žmogiškų vaidmenų ir atvirų aistrų tiesiog nepasiūlys.
Aktorius vairavo, nors neturėjo teisės
* W.Allenas, rašydamas „Viki, Kristina, Barselona“ scenarijaus dalis apie Kristiną ir Chuaną, įsivaizdavo S.Johansson ir J.Bardemą. W.Allenas buvo įsitikinęs, kad tik šie aktoriai tinka vaidinti jo sukurtus personažus.
* Barselonos valdžia pasiūlė padengti filmo gamybos išlaidas, jeigu jis bus statomas šiame mieste. Nepaisant to, kad suma viršijo pusantro milijono eurų, juosta buvo sukama būtent Barselonoje.
* Kad filme „Viki, Kristina, Barselona“ trumpai pavairuotų automobilį, J.Bardemas ilgas valandas lankė pamokas pas vairavimo instruktorių. Tačiau aktorius iki šiol neturi vairuotojo pažymėjimo.