Nuo šiol milžiniškame Hagos rotušės pastate bus nuolat eksponuojami 48 metų A.Aleksandravičiaus sukurti Nyderlandų karalienės Beatrix portretai.
Fotomenininkas karalienę fotografavo per jos vizitą Lietuvoje šių metų birželio mėnesį.
Po to jam buvo pasiūlyta Hagoje surengti parodą „Jos Didenybė Lietuvoje ir kiti žymūs žmonės“.
Portretai liks Hagoje
Parodos kuratorius Saulius Pilinkus „Lietuvos rytui“ sakė, kad visi portretai, kuriuose įamžinta karalienė Beatrix, taip patiko olandams, kad jie nutarė šią ekspozicijos dalį pasilikti nuolat saugoti.
Monarchės portretai keliaus iš vienos Rotušės erdvės į kitą, kad kuo daugiau žmonių juos pamatytų.
„A.Aleksandravičius – psichologinio portreto meistras. Karalienė paprastai fotografijose parodoma kaip valstybės simbolis – oficialiai.
Lietuvio portretuose perteiktos asmenybės savybės, jaučiamas šiltumas, draugiškumas, moters grožis, kurio nepanaikina amžius.
Įdomu, kad kūrėjui tai pavyko užfiksuoti per labai trumpą laiką. A.Aleksandravičius – laisvas portretininkas. Ta laisvė juntama ir karalienės portretuose“, – kalbėjo S.Pilinkus.
Pelnė padėką ir ordiną
Portretų autorius A.Aleksandravičius „Lietuvos rytui“ sakė parodai atrinkęs 17 darbų.
Nors jis fotografijų per karalienės vizitą padarė gerokai daugiau, tačiau norėjo eksponuoti tik tuos darbus, kurie jam pačiam pasirodė verti dėmesio.
Fotomenininkas buvo maloniai nustebintas, kai po parodos atidarymo Hagoje prie jo priėjo moteris, prisistatė esanti karališkųjų rūmų fondo direktorė ir pareiškė, kad iki šiol nebuvo mačiusi tokių meniškų karalienės Beatrix nuotraukų.
Vėliau A.Aleksandravičiui per Lietuvos Respublikos ambasadorių Nyderlandų Karalystėje Vaidotą Verbą buvo perduota raštiška asmeninė karalienės padėka už portretus.
Šalia visų gautų svarių apdovanojimų Lietuvoje ir užsienyje fotomenininkas saugo ir Nyderlandų Karalystės „Orange Nassau“ riterio ordiną.
Tiesa, jis prisipažįsta nemėgstąs demonstruoti apdovanojimų, todėl nevaikštąs įsisegęs ordino, tačiau esąs dėkingas už savo kūrybos įvertinimą.
Domėjosi ir žiniasklaida
Paroda Hagoje buvo sudaryta iš dviejų dalių.
Šalia karalienės portretų buvo eksponuojami žymių žmonių portretai, lydintys karalienės atvaizdus.
Šią palydą sudarė įvairių šalių meno ir mokslo elitas.
Čia buvo rodomi Lietuvos, Rusijos ir Ukrainos įžymybių portretai.
Visi itin domėjosi kino metro Peterio Greenaway, Nobelio literatūros premijos laureato Genterio Grasso fotografijomis.
Pasak S.Pilinkaus, labai sunku kuo nors nustebinti olandus, jie visko matę, tačiau A.Aleksandravičiaus paroda buvo gausiai lankoma, apie ją rašė Olandijos spauda, filmavo televizijos.
Įžvelgė mistiškų ženklų
Šiuo metu sostinės „Prospekto“ galerijoje veikia A.Aleksandravičiaus paroda „Portretų galerija“.
Čia rodomi žymių Lietuvos, Rusijos, Ukrainos žmonių portretai, naujo ciklo „Žemaitija – su meile“ darbai.
Parodą „Prospekto“ galerijoje atidžiai apžiūrinėjęs vienas iškiliausių Lietuvos dailininkų Petras Repšys pribloškė savo apibendrinimu: „Paroda tokia gera, kad jei būčiau pavydus – nusižudyčiau“.
P.Repšys teigė, kad parodoje jo akis patraukė neseniai į anapilį išėjusių žymių žmonių Vytauto Kernagio, Algimanto Masiulio, Jurgos Ivanauskaitės, Vytauto Šerio portretai, kuriuose jis įžvelgęs ir tam tikrų mistiškų ženklų.
Tikresnis nei gyvenime
„Visi tie portretai sukurti su meile ir pagarba žmogui. Šalia anksčiau nufotografuotų klasikų portretų matome visai naujų ir netikėtų dalykų iš Žemaitijos – berniukas su žuvele, dailininkas Pranis, Motiejaus Valančiaus senelių namų gyventojas Kazimieras.
O koks fantastiškas dailininko Šarūno Saukos portretas!
Jis pats nėra į save toks panašus, kiek tas portretas“, – šyptelėjo P.Repšys.
Dailininkas sakė, kad dabar, kai daugelis menininkų skundžiasi sunkiu gyvenimu, A.Aleksandravičius niekada neverkia, o leidžia knygą po knygos, labai daug dirba ir nepritrūksta energijos.
* * *
Pasak meno kritiko Virginijaus Kinčinaičio, kūrėjas nuspėja, kas gali būti svarbiausia:
„Atsigręžkime į A.Aleksandravičiaus fenomeną. Kūręs garsiausių įvairių šalių asmenybių, psichiškai neįgalių žmonių, nusikaltėlių ir šventųjų portretus, jis nuspėja, kas gali būti svarbiausia dabar fotografuojamame jo personaže kaip įtaigi fotografija, kaip žmogiškosios prigimties studija ir kaip tos asmenybės atšvaitas. Į jį gali būti sudėtos įvairiausios ribinės vaizdo atomazgos – pasipūtėliškumas virsti verksmingumu, proto išpūsta kakta gali subliūkšti nuo migreninio nuovargio, išdidumas persiversti į kaltę, o visuomenėje išpuoselėtas įvaizdis nusileisti iki begėdiško buitiškumo“.