Lietuvos rašytojų sąjungos išleista L.Jonušio knyga „Rūmas virš bedugnės“ vakar pristatyta sostinės Rašytojų klube.
Taigi: languotas sąsiuvinukas knygos autoriaus gyvenime turėjo atsirasti dar studijų metais.
Anglų kalbą ir literatūrą studijavusiam L.Jonušiui buvo tiesiog būtina užsirašyti vieną kitą esmingą pastabą iš gausios lektūros anglų kalba, kuri filologams lituanistams buvo nelabai prieinama dėl nepakankamo kalbos mokėjimo ar menkesnio užsispyrimo apžioti pasaulinės literatūros kontekstą.
Sunkiai prieinami šaltiniai
Citatų sąsiuvinio L.Jonušys greičiausiai nepaleido iš rankų ir dirbdamas Laisvosios Europos radijuje – jos gulė iš kitiems sunkiai prieinamų šaltinių ir atspindėjo paties konspektuotojo minties raidą.
Autoriaus portretui akivaizdžiai trūktų štricho, jei nepaminėčiau pagal griežtą grafiką klausomų BBC laidų (tame sąsiuvinuke turėtų kas nors būti ir iš ten).
Užsienietiškas fonas mąstymą kreipė į platesnį kontekstą, ne vien lietuviškąjį ir ne vien literatūrinį.
Labai apsidžiaugdavau, kai L.Jonušiui savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“ šaudavo į galvą įvertinti kurį nors Amerikos prezidentą, tarsi šis būtų turėjęs kokios nors įtakos Pilaitės daugiabutyje jo verčiamam, sakysime, Vladimirui Nabokovui.
Kaip skaityti autoritetus
Knygoje „Rūmas virš bedugnės“ sudėti straipsniai apie literatūrą ir esė.
Krinta į akis, kad knyga nebuvo iš anksto komponuojama kaip vientisas kūrinys. Nežinau, ar tai trūkumas.
Literatūros studentai galės nusirašyti tokius teiginius apie Jameso Joyce'o „Ulisą“: „Romanui pasirodžius tokie iškilūs anglų rašytojai kaip D.H.Lawrence'as, Aldousas Huxley, Virginia Woolf jį pavadino vulgariu ir chaotišku (V.Woolf atrodė nepriimtinas J.Joyce'o grimzdimas į plebso ir žargoninio šiurkštumo plotmę), jie dar negalėjo įžvelgti itin preciziškos romano struktūros“.
O vertėjai sužinos, kad versdami šį kūrinį apdovanojo jo personažą Baką Maligeną ne tomis savybėmis (žodį „plump“ išvertė „stambus“, o ne „tuklus“).
Jie akivaizdžiai susimovė versdami ir kitus autorius, bet tegu patys apie tai ir skaito.
Franzas Kafka, Samuelis Beckettas ir net Jerome'as Davidas Salingeris pagal L.Jonušį manęs nesudomino – pakankamai privargau su jais studijų metais.
Citatų klampynės grožis
Užtat eseistinės pakraipos rašiniai sukėlė entuziazmą nuo pirmųjų eilučių, nes jų teiginiams įmanoma prieštarauti.
Kad ir dėl ilgo sakinio pranašumo prieš trumpąjį.
Straipsnyje „Kuo aš tikiu (literatūroje)“ L.Jonušys išpažįsta: „Tikiu tuo, kad literatūros kūrinys yra vertas tiek, kiek man, skaitytojui, suteikia unikalų, prasmingą, mano esybę perskrodžiantį ar bent neregima plunksna pakutenantį, bet neįvardijamą išgyvenimą“.
Esmingas apibrėžimas – po šiuo teiginiu pasirašys daugelis, kad ir kokį skirtingą turinį bandytų sukimšti į šią frazę.
„Kadangi išgyvenimas neįvardijamas, tai čia būtų galima ir sustoti“, – tęsia L.Jonušys. Bet nesustoja, o apipila skaitytoją tokia gausybe citatų, kad menkavertiškumo komplekso leteną ant įtempto savo sprando pajutau perskaičiusi vos pusę puslapio.
Rusų kritikas Levas Aninskis – neskaičiau. Amerikiečių rašytoja Willa Cather – negirdėta. George'as Steineris – Viešpatie, kas jis toks? Neguodžia net paaiškinimas, kad jo knyga „Tikrosios esatys“ kaip tik ir akcentuoja tikrąjį dievybės buvimą meno kūrinyje.
Rudolfo Otto „mysterium tremendum“ ir „mysterium fascinans“ galutinai pribaigia, nors ir sąžiningai bandau suvokti vokiškojo „Shauder“ ir angliškojo „awe“ tapatumą.
Iššūkis kasdienei sąmonei
Įsilinksminusi suskaičiuoju dar kokias septynias mažai man ką sakančias pavardes, bet pritariu L.Jonušio teiginiui, kad „originalus ir įtaigus meno kūrinys meta iššūkį kasdieniškai sąmonei, netgi, galima sakyti, sveikam protui, yra dehumanizuotas, nėra gyvenimiškas ir negali būti sukurtas iš įprastai suvokiamos empirinės patirties bei loginio mąstymo“.
Panorėjus būtų galima įrodyti ir priešingai, tiktai reikėtų kitų citatų.
Reikės susirasti L.Jonušio cituojamą Gregoro von Rezzori esė „Vis dėlto menas“ ir išgriebti sistemą griaunantį teiginį.
Iš knygoje pateikiamo „50 penkiasdešimtmečio romanų“ sąrašo esu skaičiusi ketvirtadalį, bet Genterį Grassą ir Maxą Frischą – vokiškai.
Ar tai mane reabilituoja kaip potencialią L.Jonušio knygos skaitytoją?
Reikės pagalvoti.
Akiratyje nėra moterų
Kas iš tikrųjų toje knygoje patiko? Ogi literatūros vertės apibrėžimas straipsnyje „Apie lėtąjį ir greitąjį kultūros peną (bei meną)“.
„Absoliutų kriterijų kadaise pasiūlė Vladimiras Nabokovas – tai yra paradoksaliai fizinis kriterijus – nugara, kitaip sakant, pagaugai: jeigu jie skaitant arba žiūrint nubėga per nugarą, tai ir yra menas“, – rašo L.Jonušys.
Iš lietuvių autorių vertus savo plunksnos L.Jonušys laiko Joną Meką, Alfonsą NykąNiliūną, Donaldą Kajoką, Jurgį Kunčiną, Sigitą Parulskį, Gintarą Beresnevičių ir Andrių Jakučiūną.
Moterų jo akiratyje nėra. Gal jų ir iš tikrųjų nėra?
Tikriausiai jums rūpi citatų sąsiuvinio likimas?
Laiku atsirado – buvo užkritęs už knygų lentynos.
Tyrinėja lietuvių ir užsienio literatūrą
* 1957 m. gimęs vertėjas, literatūros kritikas, eseistas L.Jonušys Vilniaus universitete studijavo anglistiką.
* Jis dirbo Užsienio literatūros knygyne Vilniuje, savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ redakcijoje, Laisvosios Europos radijuje Prahoje.
* L.Jonušys iš anglų, vokiečių, lenkų, čekų, rusų kalbų verčia grožinės literatūros ir kultūrologijos knygas. Tarp jo verstų autorių – S.Rushdie, T.Capote, J.Banville'is, J.Updike'as, V.Nabokovas. 2002 m. gavo Lietuvos PEN centro premiją – Metų vertėjo krėslą.
* Pernai L.Jonušys išleido publicistikos ir eseistikos straipsnių rinkinį „Laisvės šiokiadienis“.