Sostinės „Menų spaustuvėje“ šiandien, rytoj ir poryt – lietuviškoji O.Koršunovo „Hamleto“ premjera. Pagrindinį vaidmenį atlieka D.Meškauskas.
Kadaise, kai Oskaras mokėsi Vilniaus 9-ojoje, o Darius – 23-iojoje mokykloje, abu vaidino savo mokyklų dramos būreliuose. Moksleivių teatrų konkursuose būtent tų mokyklų būreliai būdavo pagrindiniai konkurentai.
„Mes visada užimdavome pirmą vietą, jūs – antrą“, – prisiminė O.Koršunovas.
Jis tuo metu buvo pagrindinis artistas mokytojos Violetos Tapinienės trupėje.
„Ne, vieną kartą, rodos, mes laimėjome pirmą vietą, o jūs – antrą“, – patikslino D.Meškauskas. Jis buvo mokytojos Živilės Bandorienės trupės primarijus.
„Greičiausiai tą kartą aš nevaidinau“, – nenorėjo nusileisti O.Koršunovas.
Ne charizma, o mąstymas
Jau tapęs žinomu režisieriumi, ilgus metus vėl ir vėl skaitydamas Williamo Shakespeare'o „Hamletą“, O.Koršunovas buvo sumanęs eiti į sceną ir pats suvaidinti Danijos princą.
„Nes tai labai asmeniška“, – prisipažino režisierius, šią tragediją vadinantis „spąstais vidinei tikrovei“.
Vis dėlto jis nesiliovė ieškojęs artisto Hamleto vaidmeniui.
„Galbūt aš taip ilgai nestačiau „Hamleto“ dėl to, kad nebuvau radęs aktoriaus“, – svarstė režisierius prieš premjerą Vilniuje.
Hamletą O.Koršunovas sutiko repetuodamas spektaklius su Klaipėdos dramos teatro aktoriais.
D.Meškauskas nei „Šaltame vaike“, nei „Kelionėje į Damaską“ nevaidino pagrindinių vaidmenų. Bet režisierius artimą sielą atpažino.
„Man svarbiausia, kad tai ne charizmatiškas, o mąstantis artistas“, – paaiškino O.Koršunovas.
„Aš esą neturiu charizmos?“ – replikavo D.Meškauskas.
Apie jo vaidmenį norvegų kritikė Lillian Bikset rašė: „Šis Hamletas pasižymi tokiu idealizmu, o vėliau – tokiu nusivylimu, kokį gali jausti tiktai labai jauni ar labai naivūs žmonės“.
D.Meškausko suvaidintas Hamletas sutartinai laikomas O.Koršunovo antruoju „aš“.
Aktoriai ir veidrodžiai
„Hamletas“ jau rodytas Norvegijos mieste Stavangeryje, kuris šiemet yra Europos kultūros sostinė.
Matė „Hamletą“ ir „Sirenų“ festivalio svečiai iš užsienio.
Bet patys pirmieji žiūrovai rinkosi į „Hamleto“ peržiūrą šių metų balandį, kai Salonikuose (Graikija) vyko Europos teatro prizo festivalis.
Tad nuo balandžio mėnesio peržiūros po visą Europą išplito „Hamleto“ nuotraukos: juodai apsirengę aktoriai – priešais baltų grimo staliukų veidrodžius.
„Įsižiūrėję į veidrodį suvokiame, kiek mažai priklausome sau. Į mus žvelgia kažkas kitas. Tikresnis už mus pačius.
Toks svetimas, koks gali būti tik tavo paties likimas. Vaidinti kaip prieš veidrodį – tai būti maksimaliai sąžiningam sau“, – kalbėjo O.Koršunovas.
Susitikimas su savimi
„Hamletas“ O.Koršunovui – sąžinės drama. Šią dramą jo spektaklyje išgyvena visi.
Lygiai taip pat, kaip spektaklio įžangoje kiekvienas artistas (personažas), žiūrėdamas į veidrodį, klausia pats savęs: „Kas tu esi?“
D.Meškauskas pasakojo apie dailininko Vytauto Kalinausko užrašus: „Jis kasmet fiksavo, kiek ir kokių parodų surengė, o kai jam sukako keturiasdešimt, užrašė: „Bandau suprasti, kas aš esu“.
Iš tokių menininkų kalbų prieš premjerą galima daryti išvadą, kad „Hamleto“ žiūrovų laukia ne siužetas ar intriga, o sudėtingas susitikimas su savimi.
Juk žiūrovai aktorių veidrodžiuose mato ir save.
Vaidina padorioje vietoje
Premjerai benamis O.Koršunovo teatras pasirinko „Menų spaustuvės“ salę todėl, kad, kaip sakė režisierius, norisi vaidinti padorioje vietoje.
Su D.Meškausku vaidina nuolatiniai O.Koršunovo aktoriai – Dainius Gavenonis, Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Vaidotas Martinaitis, Darius Gumauskas, kiti jauni artistai.
Scenografiją sumanė pats režisierius su kostiumų dailininke Agne Kuzmickaite, o muziką kūrė Antanas Jasenka.
Surežisuotos ir žiūrovų reakcijos
Anette Therese Pettersen, dienraščio „Dagsavisen“ (Norvegija) teatro kritikė:
„Scenografijos ir kostiumų požiūriu spektaklyje apsiribojama juoda, balta ir raudona spalvomis. Tai gana simboliška. Tačiau, kalbant apie režisūrą ir vaidybą, panaudotas visas spalvų registras.
Meistriškai O.Koršunovo režisūrai pavaldi ne tik gabių aktorių trupė – žiūrovai irgi turi susitaikyti su tuo, kad yra valdomi. Mano simpatija Ofelijai, pasidygėjimas Karaliumi ir juokas iš Horacijaus – viskas surežisuota.
Kaip rašoma programėlėje, O.Koršunovo „Hamletas“ nagrinėja sąžinės temą. Tačiau tematika nėra brukama žiūrovui. Veikiau atvirkščiai: mes skatinami nemėgti Karaliaus, kad paskui atsidurtume akistatoje su savo kerštingumu“.