Florencija – rafinuotos konditerijos, gėlių, karietas tempiančių arklių mėšlo, sumišusio su brangių kvepalų aromatais, puokštė. Tai kilmingumo kvapas, kurį nesunku užuosti kiekviename šio miesto skersgatvyje. Kai žingsniuoji akmenimis grįstomis gatvėmis, įspūdis toks.
Šiam miestui tiktų Federico Fellini arba Puppi Avati filmavimo kameros. Enio Moricone muzikos garsai.
Florentiečiai – kinomanai
Italijos svetaine vadinamoje Florencijoje pirmąkart pristatyta lietuvių dokumentinių filmų retrospektyva.
Kas rudenį Florencijoje vyksta dokumentinių filmų festivalis „Festival dei Popoli“ – „Tautų festivalis“.
Jame rodomuose filmuose atskleidžiamos įvairių šalių tradicijos, papročiai, kultūra.
Toskanos sostinėje šiandien pasibaigsiantis festivalis vyko jau 49-tą kartą.
Prabangiais drabužiais išsipuošę florentiečiai, kelias valandas praleidę „Odeon“, „Stensen“ kino teatruose, gerokai pritilę baruose gurkšnojo espreso kavą. Intelektualų miestas aptarinėjo lietuvių dokumentiką.
Žingsniuodami siauručiais miesto skersgatviais italai kartojo: „Eccellente, eccellente“ (išvertus iš italų k. – „nuostabu“).
„Šiandieniame rėksmingame gyvenime susikaupimo, tylos ir apmąstymų kupinas lietuviškas kinas mums, italams, – lyg deguonies balionas, iš kurio galime įkvėpti gryno oro“, – „Lietuvos rytui“ sakė Tarptautinio dokumentinių filmų festivalio Italijoje direktorius Luciano Barisone.
Anot jo, lietuvių dalyvavimas Florencijos festivalyje – didžiausia renginio staigmena.
Parodytos 163 juostos
Florencija – Renesanso tapybos ir skulptūros, romaninės architektūros lopšys. Tai ir Dante, Giovanni Boccaccio, Francesco Petrarcos miestas. Ir šiandien Florencija – intelektualų miestas. Florentiečiai – ir kino kritikai, ir išprusę teisėjai.
„Odeon“ ir „Stensen“ kino teatrai, kuriuose buvo pristatomi dokumentiniai filmai, įsikūrę pačiame miesto centre.
Šalia – Švč.Mergelės Marijos Naujoji bažnyčia, Sinjorijos aikštė, Švč.Mergelės Marijos Gėlių katedra.
„Festival dei Popoli“ dokumentinių filmų peržiūros vyko beveik visą savaitę. Lietuva viešnios teisėmis šiame festivalyje dalyvavo pirmą kartą.
Jame buvo parodyti 163 dokumentiniai filmai, atrinkti iš 2,5 tūkstančio juostų. Tarp jų – 10 pasaulinių ir 2 europietiškos premjeros.
Lietuviškų filmų retrospektyvoje dalyvavo garsiausių Lietuvos režisierių dokumentinės juostos.
Italus žavėjo meniškumas
Ne tik italų žiūrovai, bet ir žiniasklaida, kino kritikai, pasak festivalio direktoriaus L.Barisone, lietuvius apipylė komplimentais.
Florencijoje surengta spaudos konferencija, kurios metu režisieriai bendravo su kritikais, žiniasklaida.
Lietuvos dokumentinių kino kūrėjų Audriaus Stonio, Arūno Matelio, Janinos Lapinskaitės, Inesos Kurklietytės, Danos ir Kornelijaus Matuzevičių, Giedrės Beinoriūtės, Roberto Verbos, Henriko Šablevičiaus, Romo Lileikio ir kitų lietuvių režisierių darbai buvo pavadinti tikrais meno šedevrais.
Italams lietuvių juostos atrodė nufilmuotos originaliu kampu, kiekvienas vaizdas priminė dailės kūrinį.
Florencijos dienraštis „Corriere Fiorentino“ Baltijos valstybių dokumentinių filmų retrospektyvą pavadino svarbiausiu festivalio atradimu.
„Lietuvių kuriamas vaizdas verčia sustoti, pamąstyti, susikaupti“, – sakė ne vienas retrospektyvą peržiūrėjęs italas.
Kataloge – ir Lietuva
Dokumentiką pristatantys lietuviai festivalio konkursinėje programoje nedalyvavo, bet jų filmai Lietuvai gėdos tikrai nepadarė.
Florencijoje buvo pristatytas Baltijos šalių dokumentikos katalogas, kuriame Lietuvai skirta daugiausia vietos.
A.Stonio filmo „Ūkų ūkai“ motyvas net papuošė festivalio plakatą. Režisierius buvo pakviestas į „Festival dei Popoli“ žiuri.
„Nenustygstu vietoje, kaip noriu pamatyti tą gyvą ir susimąsčiusią šalį, kurios vardas – Lietuva“, – jaudulio neslėpė „Festival dei Popoli“ direktorius L.Barisone.