Ar kino kūrėjams turi rūpėti žiūrovai?

Lietuvos nepriklausomybės pradžioje dokumentiniais filmais išgarsėję režisieriai Audrius Stonys, Arūnas Matelis, Diana ir Kornelijus Matuzevičiai, Valdas Navasaitis, Janina Lapinskaitė gana ilgam buvo įtvirtinę pagrindinę nacionalinio dokumentinio kino srovę, kurioje dominavo realybės konstravimas pagal autoriaus gyvenimo matymą.

Per pastaruosius dvidešimt metų prie šio dokumentininkų būrio prisijungė vos keli nauji autoriai.

Dar 1995 m. Atviros Lietuvos fondo rengtame dokumentinio kino forume „Įamžintas laikas“ kino profesionalai akcentavo itin didelę latvių ir ypač estų kino įvairovę – ir temų, ir laikmenų prasme. O lietuviams jie net priekaištavo dėl įsikibimo į tradicinę kino juostą.

Lietuvių autorių nekonjuktūriškas užsispyrimas atlyginamas nuolat.

Neseniai įvykusi kelių dešimčių poetinės dokumentikos filmų retrospektyva Florencijos festivalyje tik patvirtino, kokį furorą gali sukelti aukšta vizualinė kultūra ir tylios, lėtos, dažniausiai trumpos asmeninės impresijos.

Tačiau bėgantis laikas ne tik įamžina asmenines kūrybines ambicijas, bet ir keičia požiūrį į kiną ir jo „formatus“. Mūsų dokumentinio ir poetinio kino peizažas darosi įvairesnis. Tai įrodo trijų labai skirtingų ilgo metražo filmų premjeros.

Režisieriaus Romo Lileikio filmas „Dangaus šešėlis“ – vienos giminės prisiminimų, apkalbų, nuomonių nuotrupų mozaika.

Jos visos sukasi apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, nes visi filmo režisieriaus kalbinami žmonės ir jis pats – M.K.Čiurlionio giminės.

Tai filmą daro asmenišką, bet autoriniu jo nepavadinsi.

Ši mozaika iš pirmo žvilgsnio sudaro lyg ir atsitiktinės filmuotos medžiagos, surinktos į vieną krūvą, įspūdį.

Ilgainiui supranti, kad režisierius kuria filmą apie vienos giminės vidinio kosmoso begalybę.

Tame kosmose viskas – kiekviena replika, atsidūsimas, aštresnė mintis, M.K.Čiurlionio eskizai ir nuotraukos – viso labo maža dalelytė genealoginio medžio paslapties.

Kas kalbinamiems žmonėms yra giminystė su M.K.Čiurlioniu? Šis paprastas klausimas filme sulaukia daugybės atsakymų. Retsykiais net žiaurių, pribloškiančių atvirumu ir skaudumu.

Ir tik taktiško režisieriaus dėka tas žiaurumas nepaverčiamas sensacija – tai tik dalis jausenos, kurią išgyvena žmonės.

Kai kurių herojų monologai atskleidžia požiūrį, kad genijui niekas neturi teisės bandyti prilygti. Tai – skausmingi vaikystės prisiminimai, kai dėl genijaus įamžinimo artimiesiems tenka mažiau dėmesio.

Visi kalbinamieji vis dar ieško M.K.Čiurlionio žemės, todėl tikrojo žemės lopinėlio, kur gyveno Čiurlioniai, paieškos nuskamba gana ironiškai.

Rokas Zubovas atrodo arčiau M.K.Čiurlionio žemės tada, kai skambina fortepijonu, o ne tuomet, kai bando surasti konkretų dirvožemio plotą.

„Dangaus šešėlyje“ nėra jokių vizualinių įmantrumų, jokių ypatingų intrigų, bet šis mums netipiškai ilgas, net dviejų valandų kūrinys žiūrimas labai lengvai. Keista nepažinumo magija.

Reikėtų pridurti, kad filmas skirtas žiūrovams, kurie ne šiaip yra girdėję M.K.Čiurlionio pavardę, o bent jau paviršutiniškai susidūrę ir su jo kūryba, gyvenimo istorija, mitais apie jo beprotystę.

Tai riboja potencialių žiūrovų skaičių, bet užtat filmas gali suteikti beribį malonumą stebėti M.K.Čiurlionio metamo „dangaus šešėlio“ atspalvius. Ryškiausias jų – giminės inteligentiškumas.

Visiška priešingybė ir R.Lileikio filmui, ir tradicinei lietuviškai dokumentikai – „Vabzdžių dresuotojas“.

Šios juostos autoriai kuo tiksliausiai žinojo potencialius filmo pirkėjus, visomis išgalėmis siekė, kad jų būtų kuo daugiau. Filmas sekundžių tikslumu apskaičiuotas pagal pasaulinių televizijų kanalų standartus.

„Vabzdžių dresuotojas“ – Lietuvoje pirma tikro tarptautinio kino projekto kregždė, kurios autorius yra ne režisierius, o prodiuserė Rasa Miškinytė.

„Vabzdžių dresuotojas“ skirtas žmonėms, kurie ne tik negirdėjo lėlinės animacijos pradininko Vladislavo Starevičiaus pavardės, bet nenutuokia ir apie tai, kada ir kaip atsirado kinas.

Ši švietėjiška misija nesutrukdė filmui tapti įdomia kelione po kino istorijos ir tik specialistams žinomo V.Starevičiaus pasaulį.

R.Miškinytė, režisieriai Linas Augutis ir Donatas Ulvydas sugebėjo suderinti, atrodytų, nesuderinamus ar bent jau lietuviškame kine nederintus dalykus – kompiuterinę animaciją ir senųjų V.Starevičiaus filmų kadrus, kino profesionalų kalbas apie pasaulinę V.Starevičiaus kūrybos reikšmę ir jo biografijos pasakojimą.

Autoriai siekė, kad vaizdais apkrautas šiuolaikinis žmogus įsimylėtų V.Starevičiaus šimto metų senumo filmų herojus taip, kaip gana primityvus filmo personažas Vabalas įsimyli kruopščiai atkurtą neregėto grožio lėlę Liūtę iš garsiausio V.Starevičiaus Prancūzijoje sukurto filmo „Lapinas Reinekis“.

Vabalas seka paskui Liūtę, mes – paskui Vabalą ir filmo autorių sugalvotą nebylų pasakotoją, kurį vaidina Gediminas Girdvainis.

Jis atveria nupieštas duris į V.Starevičiaus pasaulį, kur prie ištapytų stalų, vaišių, kino kamerų sutinkame kino praktikus ir istorikus, pasakojančius apie Kaune gyvenusį stebukladarį.

Stebukladaris sumanė Kaune atgaivinti Vabalus, bet jam tai pavyko tik ikirevoliucinėje Maskvoje, Aleksandro Chanžonkovo kino fabrike, vėliau – Paryžiuje.

Filme gausu retų archyvinių kadrų. O tai, kad kino specialistai kalba dailininkės Jurgitos Gerdvilaitės dekoruotoje aplinkoje, filmui suteikia patrauklumo – autoriai pasiekė, kad žiūrėti ir klausyti kalbančių galvų nebūtų nuobodu.

Formaliai artimiausias poetinei autorinei dokumentikai yra režisieriaus Audriaus Mickevičiaus filmas „Žmogus – Arklys“.

Per premjerą „Scanoramos“ festivalyje režisierius sakė, kad jam pačiam artimesnė pusantros valandos filmo versija, o ne ta, kurią pamatė žiūrovai, – televizijoms skirtas 52 minučių pasakojimas.

Liko neaišku, kodėl A.Mickevičius neparodė tos filmo versijos, kuri jam artimesnė.

Juk „Scanorama“ – festivalis, o ne televizijos kanalas?

Režisierius valandą stebi senyvo kaimyno Jono buitį.

Tai jis daro pagal visas lietuviškos dokumentikos tradicijas – kadrai ilgi, filmo ritmas stengiasi perteikti herojaus gyvenimo rutiną.

Tas gyvenimas susideda iš arklio, jo tempiamo vežimo, šieno, lietaus ir daugybės rusiškų keiksmažodžių.

Galbūt šis herojus moka ir kitų žodžių, bet tai režisieriui nelabai rūpi.

Jis su pasigėrėjimu stebi sunkias Jono dienas. Bet filmą nuo geriausių mūsų dokumentikos pavyzdžių skiria vienas mažmožis – ilgų kadrų montažas nesukuria daugiau prasmių, nei įrašyta filmo pavadinime.

O jeigu žodį „arklys“ jame pakeisime žodžiu „varlė“ – ne daug kas pasikeis.

Ar etiškas žmogaus kasdienio triūso prilyginimas labai išraiškingam ir meniškam varlės kapstymuisi purve, tesprendžia kiekvienas mūsų.

Anksčiau yra nuskambėjęs raginimas „pardavinėti savo skurdą“ Vakarams, nes jie jį pirks.

Būtent dabar, žiūrėdama tarptautinę lietuvių ir suomių produkciją „Žmogus – Arklys“, prisiminiau šiuos užsieniečio žodžius. Ką – herojaus skurdą ar savo požiūrio į herojų (pa)prastumą – perša šio televizinio „formato“, imituojančio poetinės dokumentikos tradiciją, autorius?

* * *

Dokumentinio kino kūrėjas Audrius Stonys:

„Filmai kuriami tam, kad juos kas nors pamatytų. Kai režisierius sako, kad filmą kuria sau, jis meluoja. Jei kurtų sau, vienas ir žiūrėtų. Gerai, kai bet kokiame žanre yra judėjimas, kai atsiranda naujų vardų ir naujų filmų. Geresnių ar blogesnių. Bet judėjimas turi vykti. Lietuvoje tas judėjimas nėra labai didelis – naujų žmonių, ateinančių į dokumentinį kiną, nėra labai daug. G.Beinoriūtė yra ta režisierė, kuri įnešė į dokumentinį kiną naujų vėjų. Dar dirba O.Buraja, T.Tamošaitis, G.Makarevičius. Mažoka“.