G.Ivanausko teatras (GIT), gyvuojantis nuo 2005 metų, „Menų spaustuvėje“ šį savaitgalį šoka savo penktąją premjerą. Tai – „Raudonos kurpaitės“ pagal Hanso Christiano Anderseno pasaką.
„Kai mes kuriame spektaklį ar rūpinamės administraciniais dalykais, man svarbu, kad visiems būtų įdomu“, – 28 metų G.Ivanauskas paaiškino, kodėl jis nėra vienvaldis.
Visi aktoriai dalijasi ne tiktai kūrybiniais, bet ir administraciniais rūpesčiais.
Pats teatro direktorius dar suspėja paskraidyti ir su „Striptizo ereliais“, suvaidinti Oskaro Koršunovo, Gintaro Varno spektakliuose Lietuvoje ir kituose kraštuose.
- „Raudonos kurpaitės“ – istorija apie pagundas?
- Pagundų kiekvienas turime. Net žinodami, kad sprendimas, kurį norisi priimti, yra rizikingas, vis tiek renkamės jį. Kad išbandytume save.
- Jūsų dalyvavimas „Striptizo ereliuose“ – kaip tik iš pagundų srities?
- Aš nemanau, kad vaidindamas komerciniame spektaklyje nusižengiu aktoriaus profesijai. Nors girdėjau žmones kalbant, kad po vaidmenų O.Koršunovo, G.Varno spektakliuose lyg ir nederėtų to daryti.
Buvo įdomu patirti, ką reiškia dirbti kitokio žanro teatre. Su „Striptizo ereliais“ važinėjome po Lietuvos miestelius. Mačiau, kad žmonėms labai reikia tokių dalykų – atsipalaiduoti ir išeiti geros nuotaikos.
- Ar smagu tiesiogiai bendrauti su įsilinksminusia publika? O gal sunku?
- Tai irgi geras išmėginimas. Tiesiai publikai kalbu dar nuo O.Koršunovo „Ugnies veido“.
Bet „Striptizo ereliuose“ visai kas kita – esu salėje, sėdu žiūrovams ant kelių, erzinu.
„Striptizo erelių“ režisierius Arkadiuszas Jakubikas sakydavo, kad su žiūrovu turiu bendrauti kaip su geriausiu draugu – kad jo neišgąsdinčiau.
Kai žiūriu spektaklius, man nejauku, kai aktoriai eina prie manęs, kalbina. Dar šaiposi.
Stengiuosi, kad mano personažo, persirengusio moterimi, pasišaipymai būtų draugiški.
Regis, Jurbarke viena žiūrovė ištarė: „Nenorėk, kad aš tau peruką nutempčiau“. Kitur, kai sėdausi žiūrovui ant kelių, jo mergina sakė: „Ei, ką darai?“
Tą pačią akimirką turiu susigaudyti, ką atsakyti, kad visiems būtų linksma.
- Keliaudami po Lietuvą su GIT spektakliais turbūt irgi susiduriate su įvairia reakcija?
- Jaučiu, kad per trejus metus mes jau užsiauginome savo publiką, kuri žino, kur eina, bet nežino, ko tikėtis. Tik žino, kad bus linksma.
Aš net pajuokauju, kad galbūt mums reikėtų persivadinti Šokio komedijų teatru.
- Neseniai su O.Koršunovo teatru gastroliavote Australijoje ir Kinijoje.
Melburne trupė pelnė pagrindinį teatro srities apdovanojimą – laikraščio „The Age“ kritikų prizą. O kaip buvo Kinijoje?
- Kinijoje „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džuljetos istorijos“ vaidinimai kontrastavo su Australijos fanfaromis.
Vaidinome ir atrodė, kad mūsų nesupranta. Turbūt dalis publikos netgi nežinojo Romeo ir Džuljetos istorijos.
Kinai titrų neskaito, žiūri vien vaizdą, o jis jiems nieko nesako. Jie ir tarp eilučių neskaito.
Jiems viskas turi būti paduota lyg ant lėkštutės.
O.Koršunovo prašymu taip ir stengėmės vaidinti. Tai irgi įdomi patirtis.
- Visai kitokia nei Paryžiuje, kai vaidinote Raskolnikovą G.Varno „Nusikaltime ir bausmėje“ prieš metus?
- Juokavome, kad po tų spektaklių jau esame žvaigždės. Atrodė, jog publika mus išneš ant rankų, nes G.Varno spektaklis buvo jiems labai artimas.
Prancūzijos publika – pietietiško charakterio. Prancūzai nebijo prieiti gatvėje prie artisto ir pasakyti gerą žodį.
Tuo įsitikinome, kai su aktore Edita Užaite likome Paryžiuje dar savaitei žiūrėti spektaklių. Kitame miesto gale prieš kito teatro spektaklį mus atpažinę žiūrovai tiesiog rikiavosi į eilę, kad padėkotų.
Tada galvojome, kodėl jiems pasakyti žmogui komplimentą lengviau nei įžeisti, o pas mus – atvirkščiai?
- Grįžkime prie „Raudonų kurpaičių“.
- Kad tik kojytės liktų sveikos! Pagal pasakos siužetą, mergaitė susigundo apsiauti raudonas kurpaites ir ima nesustodama šokti, nes kurpaitės priauga prie kojų. Ji sutinka paaukoti kojas, kad sustotų.
Jei pasirenki eiti neteisingu, bet labai gundančiu keliu – gal provokuoji ir bandai save? O po to gailiesi arba ne.
Vienos išeitys būna lengvesnės, o kartais tenka atgailauti ilgiau.
Tokios būsenos man pažįstamos. Dėl to įdomu galvoti, kas yra raudonos kurpaitės.
Aktorių ir šokėją išgarsino Romeo vaidmuo
* G.Ivanauskas baigė M.K.Čiurlionio menų gimnaziją, po to įgijo aktoriaus šokėjo profesiją Muzikos ir teatro akademijoje. Jo pedagogė – choreografė A.Cholina.
* Į profesionalaus teatro sceną aktorius atėjo dar studijuodamas – 2000 m. O.Koršunovo spektaklyje „Ugnies veidas“ jis suvaidino paauglį Kurtą.
* Labiausiai G.Ivanauską išgarsino Romeo („Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, rež. O.Koršunovas) ir Rodionas Raskolnikovas („Nusikaltimas ir bausmė“, rež. G.Varnas).
* 2005 m. aktorius įkūrė G.Ivanausko teatrą (GIT), kur šoka ne tik profesionalūs šokėjai, bet ir dramos aktoriai. Šio teatro spektakliai – „Praba“, „Vyrai baltais sijonais“, „Aš tave labai myliu“, „8 kvadratiniai metrai“. Visų jų choreografas – G.Ivanauskas.