Alytus – šviesaus atminimo prozininko J.Kunčino gimtinė. Tad nenuostabu, kad šiame mieste tradiciškai vyksta rašytojui skirti skaitymai. Jie trečią kartą buvo surengti miesto bibliotekoje.
„J.Kunčinui Alytus buvo labai svarbus. Nedaug Lietuvos miestų taip gražiai aprašyti. Alytus – tarp jų. Atvažiuojame čia ir tam, kad pamatytume ir pajustume J.Kunčino aprašytą miestą“, – sakė rašytoja Gintarė Adomaitytė.
Šiemet dešimt žinomų ir jaunų rašytojų skaitė savo naujausius trumposios prozos kūrinius – noveles, apsakymus, esė.
Bendravimas – svarbesnis
Ne vienas prozininkas džiaugėsi, kad šių skaitymų metu rengiamas J.Kunčino konkursas – reta proga pasivaržyti, bet vis dėlto svarbiausia ne konkuruoti, o susitikti ir kolegiškai pabendrauti.
„Šių vakarų atmosfera – ypatinga. Jauki, šeimyniška, šilta.
Tai lemia ir paties J.Kunčino dvasia, suburianti rašytojus ir klausytojus.
Nebestebino pilna salė žiūrovų vakare, tačiau jų nemažai susirinko ir į rytinius, popietinius renginius.
Iš publikos akių spindesio mačiau, kad ji atėjo ne šiaip laiko praleisti ar pasirodyti.
Kaip įdėmiai visi klausėsi ir kaip įdomiai patys skaitė jiems labiausiai patinkančių J.Kunčino kūrinių ištraukas!“ – kalbėjo prieš dvejus metus J.Kunčino premiją laimėjusi Birutė Jonuškaitė.
Ragai gali padėti laimėti
Šiais metais 2000 litų J.Kunčino premija atiteko rašytojui Jaroslavui Melnikui už kūrinį „Žiūriu į tavo ragus“.
„Kritikai mano stilių vadina siurrealistiniu. Kad kūrinį būtų galima skaityti garsiai, jam būtini humoro prieskoniai. Pabarsčiau jų ant savo apsakymo „Žiūriu į tavo ragus“ – suteikiau jam nelabai rimtą formą.
Manyčiau, tai buvo būdinga ir J.Kunčinui. Atrodo, šiais laikais toks požiūris labiausiai tinka“, – svarstė J.Melnikas.
Nuolatinis šio renginio dalyvis Andrius Jakučiūnas už „Seklumą“ pelnė „Baltosios varnos“ salono apdovanojimą, publikos prizas atiteko Vytautui V.Landsbergiui už „Novelę su Angelu“.
Geriausia trumpųjų vakarinių skaitymų autore išrinkta Violeta Šoblinskaitė.
Liūdesio spalvos „Tūloje“
Šio renginio tradicija – prisilietimas prie J.Kunčino kūrybos, vykstantis bibliotekoje įrengtame rašytojo kambaryje prie puodelio arbatos su imbieriniais sausainiais. Jie J.Kunčinui asocijavosi su vyksmu gerų draugų būryje.
Literatūros kritikė Loreta Jakonytė savo darbe „Ko dar nepasakėme apie „Tūlą“ išryškino kol kas mažai nagrinėtą J.Kunčino liūdesį, kuris kiek prislopsta tik vėlesniuose jo romanuose.
Pavadinusi „Tūlą“ geriausiu meilės romanu Lietuvos nepriklausomybės laikais, L.Jakonytė pažymėjo, kad „net ir džiaugsmas „Tūloje“ įvardijamas per liūdesį, nes, pasak romano pasakotojo, susitikus su mylimąja jį apima „reta, beveik nenusakoma būsena – pakilus liūdesys“.
„Neneigiant sąsajų su sovietmečiu, tokią niūrią socialinę būtį vis dėlto įmanoma interpretuoti ir kaip universalesnį susvetimėjimo būvį.
Juk J.Kunčinas ne tik padalijo visuomenę į „tvarkinguosius“ ir „neglotniuosius“, bet ir šių grupių viduje sugriovė darną.
Tad J.Kunčino egzistencinis ir socialinis liūdesys dar laukia atidesnio skaitymo“, – tikino L.Jakonytė.
Renginiai mažiesiems
Alytuje šįmet pirmą kartą įvyko ir „Mažasis imbieriukas“. Lėlių teatro „Aitvaras“ aktoriai mažiesiems alytiškiams skaitė ir vaidino eilėraščius iš J.Kunčino knygos „Labas, sraige, kur eini“, taip pat Vytauto V.Landsbergio ir Gintarės Adomaitytės kūrinėlius vaikams.
Mažieji žiūrovai paragavo ir draugų būrį stiprinančių imbierinių sausainių – daugelis pirmą kartą.
Šitokiu būdu jie buvo pratinami atrasti šį Lietuvos rašytojams ir skaitytojams jau gerai žinomą renginį, saugantį J.Kunčino atminimą.