Į šiuos ir panašius klausimus Jonavos švento apaštalo Jokūbo bažnyčios rūsyje šeštadienio vakarą neformaliam jaunimui atsakinėjo Vytauto Didžiojo universiteto teologijos fakulteto dekanas, krikščioniško metalo grupės “Quest Rising” vokalistas Benas Ulevičius.
Susitikimas su metalistu ir dėstytoju buvo vienas iš ciklo „Nestabdyk“ renginių, kurį organizavo Jonavos katalikiškojo jaunimo centras „Vartai“.
Pasak B.Ulevičiaus, metalas gali būti ne tik griaunanti, bet ir kurianti jėga, o jo garsais galima skelbti Evangeliją.
“Nors iki šiol pasaulyje yra atvejų, kada metalistai savo krauju pasirašinėja sutartis su šėtonu, tačiau metalas gali būti ne tik toks. Jis keičiasi. Keičiasi simboliai, pagaliau – metalistų mados. Šiuolaikiniame pasaulyje keistis gali ne tik F.Kirkorovas, naujos mados ateina ir į sunkiąją muziką”, - aiškino metalistas.
Pasak B.Ulevičiaus, savo tekstais ir simboliais muzikantai skleidžia krikščioniškas žinias. Tai – žmonės, kurie jungia iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus dalykus – sunkiąją muziką ir tikėjimą.
Sakoma, kad du į viršų iškelti pirštai yra šėtono ženklas, tuo tarpu krikščioniškojo metalo atstovai kelia ne du, o tris pirštus – tai ne tik šventos trejybės, tačiau ir meilės ženklas.
Dar vienas ženklas, skiriantis krikščioniškuosius metalistus nuo kitų – skaičiai. Savo grupės simbolikoje “Quest Rising“ naudoja ne šešetų, o septynetų derinį. Šeši – tai šėtonas, septyni – tai Dievas.
- Jūsų paskaitų tikslas – perteikti žinią, kad metalas gali būti nesusijęs su satanizmu, su narkotikais, su alkoholiu? – lrytas.lt paklausė B.Ulevičiaus.
- Taip. Manau, kad beveik visos kultūrinės išraiškos yra neutralios ir viskas priklauso nuo to, ar mes jas naudojame geram, ar blogam tikslui.
Be to, šiomis paskaitomis aš noriu sušvelninti tradicinių krikščionių požiūrį į neformalųjį jaunimą. Juk dažnai vien dėl to, kad jie atrodo kitaip, susilaukia kritikos, kyla problemų ir mokykloje. Aš pats, kaip universiteto dėstytojas, pastebėjau, kad dažnai neformalai būna daug gabesni, daugiau skaito, daugiau išmano, jie - jautresnės sielos žmonės. Man norisi griauti su jais susijusius stereotipus.
- Savo paskaitoje jūs kalbėjote, kad metalistai, siekdami populiarumo, neretai pasirašo sutartis krauju. Bet kalbėjote ne apie Lietuvą, o apie pasaulį. O Lietuvoje taip yra?
- Lietuvoje galioja tie patys dėsniai, kaip ir pasaulyje. Jei tu nori būti garsus, kažko pasiekti scenoje, tai privalai save pristatyti kuo geriau, ieškoti būdų, kurie padėtų iškilti. Todėl jauni muzikantai labai dažnai pasiryžta eiti į kompromisus su sąžine. Mes manome, kad kūryba gali būti ir kitokia.
- Kodėl, jūsų nuomone, vyresnio amžiaus žmones sunkiąją muziką tapatina su narkotikais? Ar tai – tik vienas iš mitų, ar tam yra pagrindo?
- Deja, pagrindo yra. Daug metalo grupių dainuoja apie narkotikus, apie panašius dalykus. Metalas nėra pagrindinė socialinio gyvenimo srovė, tai - maištas, subkultūra.
Metalistai dažnai nesitapatina su visuomene, jaučiais esą kitokie. Jie nenori paisyti įprastų normų, nenori prisitaikyti. Normos ypač erzina paauglius. Tada jie pradeda protestuoti viskuo – išvaizda, vakariniais nusigėrimais, kitų normų laužymais.
Kita vertus, yra nemažai metalo grupių, kurie dainuoja apie gerus dalykus, jų dainų tekstai gilesni, filosofiniai.
Savo ruožtu mes stengiamės populiarinti krikščioniškąjį metalą. Jis skleidžia geras žinias. Jis nėra susijęs nei su narkotikais, nei su satanizmu, bet ragina rinktis šviesą ir viltį.