Prancūzų detektyvinės literatūros istorija neįsivaizduojama be Georges'o Simenono psichologizmo, o kino raida – be juodojo žanro, vadinamo tiesiog „nuaru“.
Prancūziško „film noir“ sąvoka apima ir detektyvą, ir psichologinę dramą, ir realizmo atšvaitus.
Vienas arkliukų, kuriais per istoriją joja prancūzų juodasis kinas, yra detektyvinės literatūros požanris – nusikaltėlių memuarai.
Prisiminkime kad ir „Vidoką“, sukurtą pagal XVIII a. nusikaltėlio atsiminimus.
„Naujosios bangos“ genijų François Truffaut ar Jeano Luco Godard'o garsiausius filmus įkvėpė kriminalinės laikraščių žinutės ar nusikaltėlių biografijos.
Paralelės su šiandiena
Būtent „Naujosios bangos“ numylėtinio ir garsiausio prancūzų „nuaro“ režisieriaus Jeano Pierre'o Melville'io filmą pagal nusikaltėlio memuarus perkūrė kriminalinio žanro meistras Alaine'as Corneau. Tai – „Antrasis kvėpavimas“.
Pagal užkietėjusio bandito Jacques'o Rene Mesrine'o atsiminimų knygą sukurtas ir filmas „Žakas Merinas: mirties instinktas“ (rež. Jeanas François Richet).
Šie skirtingi filmai kalba apie praėjusio amžiaus septintąjį dešimtmetį. Abiejuose ilgimasi senų gerų laikų.
Šios juostos sukuria ir gana stiprią alternatyvą šiandienos madai – įvairiais būdais skatinamam šiuolaikinių socialinių problemų gromulavimui.
Abu filmai: vienas subtiliau, kitas tiesmukiau tarsi sako, kad tos šiandieninės problemos nebūtinai gali būti aptariamos šiuolaikiniuose interjeruose.
Septintojo dešimtmečio barai ir nusikaltėlių, vadinančių vieni kitus gangsteriais, lindynės irgi tinka meninėms paralelėms su šiandiena kurti.
Antras kartas nemeluoja
„Antrajame kvėpavime“ pasigėrėtinai kuriama niūrumo atmosfera – raudonu ir žaliu apšvietimu, rusvais siaurų Paryžiaus gatvelių ar pakrančių peizažais. Filmas persmelktas savitų beviltiškumo nuotaikų.
Pasaulis, į kurį iš kalėjimo pabėga Gustavas „Giu“ Minda, – nejaukus, jame tvyro įtampa, o pasitikėti herojus gali tik savimi.
Režisierius stilizuoja ir pasakoja apie tuos laikus, kai kine (ir, reikia manyti, gyvenime) pradėjo mažėti žmonių, besilaikančių garbės kodekso.
Tada ir atsirado įtaigiausi juodojo kino personažai – nepasitikintys vieni kitais, išduodantys bendraminčius.
„Antrojo kvėpavimo“ herojus į laisvę grįžta iš esmės tam, kad susigrąžintų reputaciją ir numirtų pasaulyje, kuriame jo paties geras vardas rūpi tik jam.
Vos į ekraną įžengęs aktorius Danielis Auteuil asocijuojasi su tokiais prancūzų kino simboliais kaip Jeanas Gabinas ar Lino Ventura.
O pasirodžius Gustavo draugę vaidinančiai Monicai Bellucci – blondinei ašarotomis akimis ir nepriekaištinga figūra, bet kuris kino gurmanas prisimins kultinio Roger Vadimo filmą „Ir Dievas sukūrė moterį“.
M.Bellucci ironiškai ir jautriai vaidina net ne personažą, o kone prisiminimus apie dieviškąjį kūrinį – aktorę Brigitte Bardot.
Vis dėlto M.Bellucci tik papildo ir užpildo juostos stilistinį gražumą.
Tuo tarpu D.Auteuil subtilia vaidyba tarsi priartina juodąjį kiną prie šiandienio psichologinio įtikinamumo.
Gyvenimo instinktas
„Žakas Merinas: mirties instinktas“ – atvirai komercinis projektas. Autoriai gana smulkiai pasakoja Ž.Merino gyvenimo istoriją – šiame filme jos pateikta tik pusė. Kita filmo dalis „Žakas Merinas: visuomenės priešas Nr.1“ bus parodyta vėliau.
Kol kas visiškai neaiškus Merino istorijos moralas. Autoriai, aišku, apsidraudė pradiniuose titruose pasvarstę, kad vieno žmogaus gyvenimo į jokį filmą nesugrūsi.
Į pirmą dilogijos dalį jie sudėjo šio antiherojaus tapimą kriminalinio pasaulio legenda ir didžiausiu visuomenės priešu.
Pavadinime figūruoja žodžiai „mirties instinktas“, bet lygiai taip pat tiktų ir „gyvenimo instinktas“. Mat tai puikiai demonstruoja aktorius Vincent'as Casselis, dėl kurio vaidybos daugiausia ir verta užmegzti kino pažintį su Žaku Merinu.
Herojui trūksta paslapties
Atrodo, kad instinktų kvapą gadina siekis paaiškinti Ž.Merino gyvenimo pradžią socialiniais ar politiniais dalykais. Trumpai tariant, dėl to, kad gimė toks bjaurus tipas, kaltas generolas Charles'is de Gaulle'is, nors jis minimas ir neįkyriai.
Užtat juostos pradžioje įkyriai minimos prancūzų misijos Alžyre, kuriose dalyvavo filmo veikėjas.
Autoriai akcentuoja ir Ž.Merino tėvo bendradarbiavimą su vokiečiais karo metais. Esą jaunuolis Žakas negalėjo taikstytis su politinėmis gimdytojo veidmainystėmis, todėl ir pasuko neteisingu keliu.
Teisingame kelyje jo vos nesulaikė meilė gražuolei žmonai ir vaikams – atsėdėjęs pirmą kartą kalėjime, Žakas įsidarbino technikos dirbtuvėse. Bet dirbtuvę užklupo ekonominė, kaip dabar madinga sakyti, krizė. Kur dar gali eiti gražuolis bedarbis? Žudyti ir grobti.
Dėl tokių sprendimų pirmoji Merino biografijos dalis yra ganėtinai paviršutiniška. Herojus – lyg be paslapties, ką jau kalbėti apie psichologinius niuansus.
Subyra į atskirus epizodus
Nors V.Casselis įtikinamai, juslingai ir entuziastingai vaidina viską – myli, mylisi, žudo, neapkenčia, jo vaidmuo dėl scenarijaus paviršutiniškumo subyra į atskirus šaunius epizodus, kurių pats filmas nesulydo į vientisą kūrinį. Matyt, teks palaukti antros dalies.
Juostą į vientisą reginį suklijuoja šauniai atkurtos septintojo dešimtmečio detalės ir veiksmo scenos.
Geras ir antraplanis gangsterių boso vaidmuo. Jį kuria Gerard'as Depardieu, be kurio joks rimtesnis prancūzų projektas tiesiog neįsivaizduojamas.
Žiūrovų valia, kokį prancūzų kino virtuvės patiekalą rinktis, – ekskursiją po atgaivintą klasikinį kriminalinį žanrą „Antrajame kvėpavime“ ar Žako Merino nuotykius, pagardintus nostalgiškomis septintojo dešimtmečio dekoracijomis.
Du nusikaltėliai: vienas – kaltas, antras – ne
* „Antrasis kvėpavimas“ sukurtas pagal Pasipriešinimo judėjimo dalyvio J.Giovanni (1923-2002) atsiminimus. J.Giovanni 1945 m. susidėjo su plėšikų gauja. Vieno pagrobimo metu buvo nušautas žmogus. Po trejų teismo proceso metų J.Giovanni ir jo bendrininkas buvo nuteisti myriop. Vėliau nuosprendis buvo pakeistas 20 metų kalėjimo. Iš kalėjimo J.Giovanni išėjo 1956 m., 1957 m. pasirodė jo pirmasis romanas „Skylė“, o 1958 m. – „Antrasis kvėpavimas“. Jis tapo rašytoju, scenaristu, režisavo filmus. 1986 m. senos bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas, o rašytojas reabilituotas.
* J.R.Mesrine'as (1936-1979) – bene garsiausias prancūzų nusikaltėlis, negailestingai apvaginėjęs žmones keliuose, plėšęs po porą bankų per dieną Kanadoje, žudęs žmones. Savo „šlovės“ metais jis turėjo restoranėlį Kanarų salose. Ne kartą bėgo iš kalėjimo. 1977 m. savo nusikaltimų detalėmis ir patirtimi pasidalijo su plačiąja visuomene autobiografinėje knygoje „Mirties instinktas“. Nužudytas per susirėmimą su policija.