Galerijos sienos žiba skaidriomis spalvomis, kurios tarytum tiesia rankas žiūrovo link iš daugeliui gerai žinomų biblinių siužetų.
„L.Gutauskas tokios šviesios parodos turbūt dar nėra surengęs“, – šnabždėjosi į parodos atidarymą susirinkę žiūrovai.
Jiems rūpėjo, kodėl paveikslai šitokie šviesūs ir formos, ir turinio požiūriu, taip pat kodėl dailininkas ir rašytojas šiuo metu jaučiasi laimingiausias?
Lyg gyslotis prie žaizdos
„Sulaukus garbaus amžiaus kažkas iš esmės pasikeitė.
Anksčiau būdavo, kad drobę aš puldavau kaip baisų priešą. Menui jausdavau savotišką agresiją ir priešiškumą. Maniau, kad aštrūs išgyvenimai ir draskymasis padeda kurti.
Dabar tai atsitraukė, nutolo, išnyko. Pradėjau suprasti, kad ta agresija buvo paprasčiausias savo kompleksų brukimas kitiems, o ant savęs liejama tulžis ir pyktis nieko gera neduoda nei kūrybai, nei žiūrovams“, – atsakė L.Gutauskas.
Tačiau tapytojas tokiose kūrybinėse permainose įžvelgė ir problemą – jis esą savotišku kalkiniu popieriumi tarsi atsitvėrė nuo aplinkos.
„Kita vertus, ir italų tapybos klasikas Giotto nesukdavo galvos dėl siužetų.
Jam labiau rūpėjo visiems žinomų siužetų perteikimo subtilybės“, – pasiteisino L.Gutauskas, pastaruoju metu tapantis sakralinius paveikslus biblinėmis temomis.
Dailininkui dabar arčiau širdies tokie darbai, kuriuos, pasak jo, galėtum kaip gyslotį dėti prie žaizdos. Kūrėjas viliasi, kad tokių galbūt yra ir tarp jo naujausių darbų.
Paroda – kalėdinė
„L.Gutausko kūrybinė biografija – labai įvairi. Bet anksčiau jo paveiksluose šėlę demonai pastaruoju metu gūžėsi ir traukėsi.
Tai – labai šviesi, netgi, pasakyčiau, kalėdinė paroda“, – naujausius dailininko darbus įvertino dailėtyrininkė Nijolė Adomonytė.
Jos teigimu, L.Gutauskas – vienintelis profesionalus lietuvių dailininkas, kuris, nelaukdamas užsakymų, tapo sakralinius paveikslus.
„Jam tai – tarsi kvėpavimas. Nors visi parodoje rodomi paveikslai yra skirtingų siužetų, jie teka lyg upė, liejasi vienas iš kito. Kaip prozoje, taip ir tapyboje L.Gutauskas vis nededa taško, stengiasi pratęsti mintį“, – kalbėjo N.Adomonytė.
Dailės kritikė stebėjosi L.Gutausko produktyvumu. Pasak jos, šio kūrėjo drobes būtų sunku sutalpinti net ir didžiausioje galerijoje.
„Kad sutalpintum visas L.Gutausko drobes, prireiktų stadiono ar „Siemens“ arenos.
Tačiau įdomiausia, kad tų tapybos darbų, paties tapymo proceso turbūt labiausiai, kitaip tariant, netgi labiau nei mums, reikia pačiam L.Gutauskui. Tapyba jam – lyg poterių kalbėjimas, rožinio leidimas pro pirštus“, – sakė N.Adomonytė.
Sugrįžo į jaunystę?
Parodos atidarymo metu žiūrovams buvo pristatytas ir naujas L.Gutausko tapybos, akvarelės ir piešinių albumas. Jame sudėti esmingiausi, savičiausi dailininko darbai.
Vartydamas jį gali pajusti, kokiu keliu per gyvenimą ir kūrybą ėjo L.Gutauskas.
„Dabar jis sugrįžo į savo jaunystę“, – vartydamas albumą sušnibždėjo vienas žiūrovas. Šiuose žodžiuose – daug tiesos.
Lygiai kaip ir dailėtyrininko Alfonso Andriuškevičiaus tekste, paskelbtame šiame albume. „L.Gutausko kūriniai išmarginti šalčio gėlių, kurias šis palikdavo kaimo trobos languose“, – rašo A.Andriuškevičius.
Tarp dailės ir literatūros
* L.Gutauskas (gimė 1938 m. Kaune) – dailininkas ir rašytojas. 1957-1965 m. studijavo Vilniaus dailės institute.
* Pirmoji poezijos knyga „Ištrūko mano žirgai“ buvo išleista 1961 m. Garsiausias L.Gutausko literatūros kūrinys – trijų dalių romanas „Vilko dantų karoliai“. Autorius savo knygas iliustruoja pats.
* Pirmąją personalinę parodą L.Gutauskas surengė 1965 m. Vilniuje – Miestų statybos ir projektavimo institute. Kitos personalinės parodos rengtos ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Druskininkuose. Jis dalyvavo įvairiose grupinėse parodose, yra grupės „24“ narys.
* L.Gutauskui 1981 m. paskirta Valstybės premija, 1991 m. – Rašytojų sąjungos premija, 1995 m. – S.Šimkaus premija už eilėraščius N.Sinkevičiūtės „Spalvotam ciklui“, 1998 m. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija, 2001 m. – Nacionalinė premija.