42 metų A.Stonys „Lietuvos rytui“ papasakojo, kad dorovės sergėtojams iš Kultūros ministerijos ir Seimo turėjo pasiaiškinti, kaip drįso šitaip vulgariai pavadinti filmą.
Vėliau režisierius pavadinimą pakeitė, bet ne dėl to, kad privertė valdžios klerkai.
- Kokią temą gvildenate filme „Keturi žingsniai“?
- Pastarųjų mano filmų tema – laikas.
„Keturiuose žingsniuose“ nėriau į savotiškai uždraustą zoną, kurios lietuvių kinas vengė.
Pas mus manoma, kad aukštasis menas ir vestuvių filmavimas – nesuderinami dalykai.
Vestuvių estetika ir taisyklės gyvuoja lyg šalia kultūros. Man sukirbėjo chuliganiškas noras imtis to, ko padorus žmogus lyg ir turėtų vengti. Pabandžiau į vestuves pažvelgti iš vidaus.
Pradinis filmo pavadinimas „Liuks liuks liuks, fainas mano pimpaliuks“ visus labai suerzino. Nemaniau, kad lietuviai tokie jautrūs.
Atrodo, esame visko matę, bet kai tie žodžiai atsirado filmo pavadinime, kilo baisus skandalas. Teko net eiti aiškintis į Kultūros ministeriją ir Seimą, kaip drįsau sugalvoti tokį nepadorų pavadinimą.
- Teko pakeisti filmo pavadinimą?
- Ne. Tai buvo darbinis pavadinimas. Filmas pakito ir pavadinimą, kuris jau nebetiko, teko pakeisti.
- Kokį įspūdį jums paliko vestuvinių filmų festivalis, kurio žiuri narys buvote?
- Kaip profesionalas buvau maloniai nustebintas. Atrodo, vestuvių filmai – šalutinė zona, kuri tarsi visai neegzistuoja arba egzistuoja tik asmeniniuose archyvuose.
Bet ir šis žanras tobulėja.
Kiekvienoje meno srityje yra maištininkų, kurie bando apversti visiems priimtinus dėsnius.
- Iš šalies vestuvės – spynų kabinimas ant tiltų ar keistos fotosesijos – dažnai atrodo ganėtinai juokingai. Kaip keitėsi jūsų požiūris į lietuviškus vestuvių papročius?
- Mano filmai mane patį daro tolerantiškesnį. Filmavimo metu įniršis virsta užuojauta, gailesčiu, supratimu.
Nėra pasaulyje dalykų, dėl kurių būtų verta putoti, pykti, taškytis. Net ir keisčiausi dalykai verti šypsenos ar užuojautos.
- O „Keturiuose žingsniuose“ vyrauja šypsena ar užuojauta?
- Filme iš žmonių tikrai nesišaipiau. Mano santykis su jais buvo šiltas. Tai turėtų atsispindėti ekrane.
- Kaip prisijaukinote filmo personažus?
- Kiekviename dokumentiniame filme žmones įtikinėti ir jaukintis reikia iš naujo.
Žodžiai čia retai padeda. Suok nesuokęs. Žmonės, su kuriais dirbi, turi patikėti, kad neateisi ir neprispjaudysi jiems ant grindų, neišsityčiosi. Juk brauniesi į asmeninį gyvenimą.
- Ar jums svarbi personažų nuomonė apie kūrinį?
- Žinoma. Aišku, filmą kuriu ne jiems, o platesnei publikai.Kartais žmonės save pamato kitokius, nei save įsivaizduoja. Tai natūralu.Kai pirmą kartą išgirdau įrašytą savo balsą, labai nustebau. Atrodė, kad čia - ne mano balsas. Jis pasirodė labai atstumiantis.O pamatęs save ekrane kartais galvoji - čia ne aš, aš taip negalėčiau atrodyti. Mes juk niekada savęs nematome nei iš nugaros, nei iš viršaus, nei iš profilio. Tik iš priekio. Kinas suteikia galimybę pamatyti žmogų iš įvairių kampų.
- Kiek jums svarbi žiūrovų reakcija? Vienas fotografas yra prisipažinęs, kad per savo parodas paslapčia slankioja po galeriją ir klausosi, ką apie jį šneka žmonės.
- Paskui žiūrovus neslankioju. Man malonu, kai kas nors prieina ir pagiria filmą, bet žinau, kad žmonės neturi kito pasirinkimo.Ir perdėtomis pagyromis, ir interneto komentuotojų blevyzgomis nelabai tikiu. Šiuos dalykus paprasčiausiai jauti.Jauti, kaip žmonės žiūri tavo filmą. Per ilgą laiką išmoksti pajusti, ar salė priima kūrinį.
- Kaip sutarėte su kūrybine komanda?
- Mano komanda jau nusistovėjusi. Man labai malonu dirbti su Audriumi Kemežiu. Jis - tikras kino žmogus.Dirbu su garso režisieriumi Viktoru Juzoniu, garso dizaineriu Jonu Maksvyčiu, už postprodukciją atsakingas Audrius Naujalis.Visi šie žmonės seniai patikrinti. Man čia net nelabai patinka žodis „profesionalas". Stalius irgi gali būti profesionalas.Tai tiesiog nepaprastai kūrybingi žmonės. Jie tiek prisideda prie filmo kūrimo, kad po to net nesinori skaidyti, kur mano, o kur jų dalis. Tai - mūsų visų bendras darbas.
- Kur „Keturi žingsniai" keliaus po premjeros?
- Turėtų keliauti į Pamploną, Navaros dokumentinių filmų festivalį Ispanijoje. Juostos labai norėjo Helsinkio dokumentinių filmų festivalis „DocPoint" Suomijoje.Režisierius susuko 13 dokumentinių juostų
* A.Stonys gimė 1966 m. Vilniuje. 1984-1989 m. studijavo Vilniaus valstybinėje konservatorijoje. 1989 m. stažavosi J.Meko kino antologijos archyve Niujorke.
* Nuo 1989 m. sukūrė 13 dokumentinių filmų ir vieną trumpo metražo vaidybinį filmą. Garsiausi - „Baltijos kelias", „Neregių žemė", „Antigravitacija", „Uostas", „Ūkų ūkai".
* 1992 m. A.Stonio filmą „Neregių žemė" Europos kino akademija apdovanojo „Felikso" prizu kaip geriausią Europos metų dokumentinį filmą. 2002 m. režisierius apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija.
* A.Stonys buvo Leipcigo, Noibrandenburgo, Sienos, Rio de Žaneiro kino festivalių žiuri narys. 2004-2005 m. dėstė dokumentinio kino kursą Europos kino koledže (Danija).