34 metų rašytojos, menotyrininkės ir žurnalistės K.Sabaliauskaitės romano „Silva Rerum“ („Baltos lankos“) veiksmas vyksta XVII amžiuje – iškart po 1655 metų kazokų įsiveržimo į Abiejų tautų respubliką.
Rašytoja romane ne tik pasakoja intriguojančią vienos šeimos istoriją, bet ir smulkmeniškai vaizduoja spalvų, kvapų ir detalių turtingą aplinką, kurioje gyveno anuometiniai bajorai. Apie visa tai pasikalbėjome su K.Sabaliauskaite.
- Esate sakiusi, kad jeigu nebūtumėte išvykusi gyventi į Londoną, nebūtumėte parašiusi ir romano. Kuo ta Didžiosios Britanijos sostinė tokia stebuklinga, kad priverčia imtis grožinės literatūros?
- Londonas – miestas, kuris išlaisvina žmogaus kūrybingumą. Ten labai greitas gyvenimo tempas. Ten pilna kūrybingų, įkvepiančių žmonių, kurie nuolat veikia ką nors įdomaus. Tai skatina neatsilikti.
Kai sukiesi tarp naujausių idėjų, aukščiausio lygio kultūros, tie dalykai, kurie populiarūs Lietuvoje, nublanksta.
Lietuvoje greičiausiai mane būtų stabdžiusi mintis, kad ne filologei imtis rašyti romaną lyg ir nederėtų, nes visi galvos, jog menotyrininkė ir žurnalistė užsimanė kietų viršelių.
Londonas mane išmokė nusispjauti į tokius dalykus, išmokė rizikuoti, išbandyti save – užsispausti pirštais nosį ir nerti į tą pasaulį, kurio lyg ir nepažįsti. Juk suvoki, kad jeigu dabar nepadarysi to, ko labai nori, vėliau tikrai gailėsiesi.
- Bet juk romano idėja jūsų viduje sklandė dar prieš išvykstant iš Lietuvos?
- Taip. Už romano idėją turbūt pirmiausia turėčiau dėkoti savo dėstytojui filosofui Arūnui Sverdiolui.
Perskaitęs mano bakalauro darbą jis ištarė: „Kristina, matot, kokie aistringi žmonės gyveno anais laikais“.
Iš tiesų vadinamuosius profesinius anekdotus iš XVII ar XVIII a. žino tik nedidelis profesionalų būrys.
Man ir šovė mintis pabandyti tuos įdomius dalykus sujungti į vientisą pasakojimą.
Tų keistų istorijų net lakiausia fantazija nesugalvotų.
- Tokių istorijų išties yra romane. O ar galėtumėte papasakoti kokį nors anų laikų atsitikimą, kuris nepateko į knygą?
- XVII amžiuje viena Radvilaitė labai norėjo įstoti į vienuolyną. Jos šeima buvo prieš, nes norėjo dukterį pelningai ištekinti.
Kadangi jos tėvai buvo labai įtakingi vienuolynų fundatoriai, jie tiesiog aplankė visus moterų vienuolynus ir motinėles pagąsdino dukters nepriimti, nes kitaip nutrauks finansavimą.
Toji Radvilaitė pabėgo iš namų, beldėsi į visus vienuolynus, bet nė vienas jos nepriėmė.
Ji tada persirengė vyru ir per stebuklą įsitrynė į vieną vyrų vienuolyną Vilniuje.
Tik po pusės metų paaiškėjo, kad ji moteris.
Kilo didžiausias skandalas. Vienuolynas buvo išvaikytas.
- Ar nemanote, kad istorinio romano rašymas yra savotiškas savo vidaus, jausmų, išgyvenimų slėpimas už žanro širmos?
- Tikiuosi, nenorite pasakyti, kad romane stinga aistrų ir taškymosi emocijomis.
- To tikrai nestinga.
- Mano manymu, bet kuris geras literatūros kūrinys turi turėti didžiulį emocijų ir asmeniškumo užtaisą.
Kad tai atskleistum, visai nebūtina rašyti pirmuoju asmeniu ir apie dabartį.
Prisimenu, viena mokytoja per išleistuves ištarė: „Mergaitės, nedeginkit žvakių dieną“.
Aš manau, kad kūrybinę žvakę būtina deginti ne tik dieną ir naktį, bet ir iš abiejų galų. Negana to, ant jos dar reikia užbarstyti salietros, kad būtų didžiulis fejerverkas. (Juokiasi.)
Be to, mes neretai klystame įsivaizduodami, kad anų laikų žmonės buvo visai kitokie nei mes. Taip, jie kitaip kalbėjo, buvo kitokių manierų. Bet jų patirtis buvo lygiai tokia pat.
Nemanau, kad kūdikį praradusios motinos skausmas emociškai skiriasi XVII ir XXI amžiuje.
Tik tiek, kad XVII amžiuje kūdikių mirtingumas buvo gerokai didesnis.
Moteris pagimdydavo vienuolika vaikų, iš jų išgyvendavo tik trys.
Tačiau kažin ar dėl to sumažėdavo praradimo skausmas.
- Romanas parašytas pirmuoju asmeniu ir be tiesioginės kalbos. Ar sąmoningai siekėte savo istoriją pasakoti kaip sakmę ar pasaką?
- Aš ne tiktai nežinau, bet ir sunkiai galiu įsivaizduoti, kokia kalba galėjo kalbėti anų laikų žmonės.
Tarkim, romane aprašoma Norvaišų šeima kalbėjo žemaitiškai, bet tikrai rašė lenkiškai. O kokiu žargonu kalbėjo XVII amžiaus Vilniaus studentai?
Jų kalboje, matyt, pasitaikydavo ir lenkiškų, ir lietuviškų, ir lotyniškų, ir slaviškų žodžių.
To turbūt neįmanoma įtikinamai atkurti, todėl visiškai sąmoningai atsisakiau tiesioginės kalbos.
- Pasivertėte senele, kuri seka pasaką?
- Būtent toks tikslas ir buvo. Juk kai senelė gerai seka pasaką, jos intonacijose gali išgirsti ir savitų personažo bruožų.
- Romane turbūt labiausiai į akis krinta jūsų dėmesys detalei, siekis aprašyti rankogalį arba žvakidės atspalvį. Jums patinka barokinis stilius?
- Vieni leidėjai, kurių atsisakiau, drėbtelėjo, kad romane pilna „makaronizmų“. Aš įsiutusi atsakiau, kad tai ne „makaronizmai“, o barokas.
Ta barokinė kalba man pasirodė labai tinkama pasakoti apie XVII amžiaus bajorų gyvenimą. Juk ne apie skurdžią XIX amžiaus valstiečio buitį rašiau.Be to, man buvo svarbu pabrėžti anų laikų aplinkos daiktiškumą. Juk daugelis žmonių sunkiai įsivaizduoja, kokioje aplinkoje tie bajorai gyveno.
Tą daiktiškumo ir medžiagiškumo pajautimą išsiugdžiau dirbdama menotyrinį darbą, ieškodama informacijos šaltiniuose, archyvuose.
Išmokau iš vienos detalės atgaminti, tarkim, viso kambario vaizdą.
Be to, perskaičiau daug papročių istorijos knygų, kurios padėjo sužinoti net tokius dalykus, kur anų laikų bajorai namuose laikė prieskonius ar kaip atrodė tualetas.
- Romanas prasideda ir baigiasi mirtimi. Vis dėlto tai kūrinys apie gyvenimą, ar ne?
- Man atrodo, kad romanas kupinas gyvenimo teigimo.
Net nepaisant to, jog vaizduoju XVII amžių, kai Vilnius buvo taip nusiaubtas, kad arkliai slydinėjo ant krauju patvinusių gatvių.
* * *
Gyvena tarp Londono ir Vilniaus
* K.Sabaliauskaitė gimė Vilniuje, bet, kaip ji sako, paties atėjimo į šį pasaulį neprisimena. Vilniaus dailės akademijoje studijavo menotyrą. Ji yra menotyros daktarė.
* Nuo 2002 m. K.Sabaliauskaitė gyvena tarp Vilniaus ir Londono, dirba dienraščio „Lietuvos rytas“ korespondente Londone.
* „Silva Rerum“ – debiutinis K.Sabaliauskaitės romanas. Silva Rerum (išvertus iš lotynų kalbos – „daiktų miškas“) – XVI-XVIII a. populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų giminės knyga, kurioje, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir sentencijos, eilėraščiai, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir net agurkų raugimo receptai.