Knygoje K.Sabaliauskaitė pasakoja Norvaišų šeimos istoriją XVII amžiaus Žemaitijoje ir Vilniuje. Atskleisdama tik tiek, kad Norvaišos iš tikrųjų gyveno, rašytoja teigia knygoje aprašomas istorines asmenybes peržegnojusi, kad karste nesivartytų, sužinoję, kas su jais romane vyksta.
Knygą parašyti padėjo baroko muzika
- Kiek romane yra faktų, ir kiek jūsų fantazijos? - lrytas.lt paklausė 34 metų rašytojos, nuolat gyvenančios tarp Vilniaus ir Londono.
- Šį klausimą užduoda beveik visi žurnalistai. Galiu pasakyti tik kiek romane yra tikrų istorinių veikėjų: Norvaišos, vienuolyno motinėlė, universiteto profesoriai ir rektorius. Visa kita - fikcija. Tikrai neatskleisiu, kiek knygoje yra faktų iš jų gyvenimo, o kiek mano meninės išmonės.
- Kuo rėmėtės rašydama?
- Remtasi buvo labai daug kuo. Per dešimtį metų studijų žinios kaupėsi visais įmanomais pavidalais. Aišku, skaičiau ir mokslinių straipsnių, biografijų, papročių istorijos akademinių veikalų. Daugybė literatūros.
- Ar nebuvo sunku knygą apie lietuvių didikus rašyti Londone?
- Ne. Didžioji dalis mano bibliotekos yra Londone. Reikiamą mokslinę literatūrą randu per vizitus Lietuvoje.
- Kas jus įkvepia kurti? Asmenybės, apie kurias rašote, ar pats barokas?
- Įkvėpimo šaltiniu man tapo barokinė muzika, kurios labai daug klausau. Didžiąją knygos dalį parašiau judėdama: traukiniuose, lėktuvuose, autobusuose, kažkur keliaudama. Net kai namie dingo internetas, rašiau vienoje Londono aludėje, buvau ten darbo vietą įsikūrusi. Kadangi nuo to aplinkos triukšmo reikėjo kažkuo atsitverti, klausiau barokinės muzikos. Žinoma, įkvepia ir menas, paveikslai, senos knygos. O labiausiai - Vilnius.
Knyga suteikia juslinį, intelektinį ir pažinimo malonumą
Knygos pristatyme dalyvavo ir istorikė, Vilniaus universiteto docentė Irena Vaišvilaitė. Nors ji yra baroko specialistė ir, regis, ką naujo apie epochą sunku sužinoti, ši knyga istorikę nustebino.
- Kiek iš šios knygos galime suprasti apie baroką, - paklausėme istorikės.
- Labai daug. Ši knyga, neimituodama barokinio teksto, yra parašyta taip, kad jautiesi, tarytum skaitytum barokinį literatūros kūrinį. Nors tai nėra stilizacija ar imitacija. Pati knyga suteikia galimybę pajausti barokinį rašymo būdą, barokinę aplinką ir barokinę vizualiką. Tekstas nėra perkrautas, nėra sunkus, bet yra tirštas ir turtingas.
Kai skaitai knygą, atrodo lyg vaikščiotum po šv. Petro ir Povilo bažnyčią arba žiūrėtum į barokinę monstranciją, kuri yra puošta brangiais akmenimis, vaizduoja įvairiausius sudėtingus, didelius ir mažus daiktus, kuriuos įdomu apžiūrinėti. Ir pats įspūdis turi kažko pasakiško, kerinčio, o kartu ir kažko gąsdinančio, paslaptingo, veikiančio žmogaus emocijas bei stumiančio į apmąstymus apie gyvenimą, mirtį, grožį ir bjaurumą, apie kilnumą ir žemiausias aistras. Visa tai, kas yra barokas, yra šioje knygoje.
- Rekomenduotumėte knygą dailės ar istorijos studentams?
- Būtinai - ir dailės, ir literatūros, ir istorijos studentams. Šitą knygą gali skaityti žmogus, kuris nieko nežino apie baroką, XVII amžių, apie Vilnių. Jis labai daug sužinos, bet su didžiuliu malonumu, patirs nuotykį.
Tokį patį malonumą patirs ir žmogus, kuris labai daug žino apie epochą. Patirs atpažinimo džiaugsmą ir žavesį, kaip autorė tuos žinomus dalykus sugeba pateikti, pakeisti fokusą, perkomponuoti. Tai yra knyga, kuri teikia juslinį, intelektinį ir kognityvinį malonumą. Ji yra parašyta įvairiuose lygiuose, per kuriuos galima judėti.
- O jūs pati ką nors naujo atradote?
- Na, tai yra mano laikas. Tačiau autorė mane nustebino knygos pabaiga. Taip, kaip sugeba nustebinti barokas, kada tu žiūri į vaizdą ir supranti, kad jis yra dar daugiau nei tu galvoji.