Niūrią planetą drasko agresyvūs piliečiai

Kad be ypatingo susierzinimo paliktum kino teatro kasoje už „Gyvenamą salą“ reikalaujamus litus, pirmiausia reikėtų atmesti keletą kultūrinių kontekstų.

Turbūt sunkiausia filme bus tai žiūrovų grupei, kuriai rusų fantastai Arkadijus ir Borisas Strugackiai yra neprilygstami rašytojai ir kuri iš bet kurio režisieriaus reikalauja neįmanomo dalyko – pažodinės ekranizacijos.

Rusijoje brolių Strugackių gerbėjai dar filmui nepasiekus ekrano buvo nepatenkinti pagrindinio herojaus Maksimo (Vasilijus Stepanovas) išvaizda. Esą knygoje jis visai ne toks.

Tuo tarpu Borisas Strugackis tikino, kad būtent tokį Maksimą juodu su šviesaus atminimo broliu ir įsivaizdavo.

Ne ką lengviau bus ir tiems, kurie įsitikinę, kad vienintelė priimtina brolių Strugackių ekranizacija yra Andrejaus Tarkovskio filosofinė sakmė „Stalkeris“.

Prieš „Gyvenamos salos“ premjerą kritikai tarsi viščiukus suskaičiavo rusų autorinio kino pasididžiavimą – režisierius, kurių kūrybai būtent brolių Strugackių proza tapo postūmiu į rimtus filosofinius ir emocinius kūrinius.

Tai – ir minėtas A.Tarkovskis, ir Aleksandras Sokurovas („Užtemimo dienos“), ir Konstantinas Lopušanskis su Aleksejumi Germanu, kurio dar neparodytas filmas pagal apysaką „Sunku būti dievu“ jau vadinamas vienu didingiausių XXI amžiaus kūrinių.

Kad „Gyvenamą salą“ lydi ir kartu slegia puiki brolių Strugackių įtakos rusų kinui reputacija – faktas, su kuriuo nepasiginčysi.

O kad filmas, skirtas jaunai masinei auditorijai, iš anksto pasmerktas būti laipteliu žemiau nei autoriniai darbai – irgi nuspėjama. Bet jeigu juostai nekelsime pretenzijų, kurių ji ir neturi, tai ją pažiūrėti verta.

Tiesa, yra grupė žmonių, kurie tiesiog negali pakęsti garsių tėvų vaikų, einančių jų pėdomis. Jie įsitikinę, kad vaikai – veltėdžiai, besišildantys tėvų šlovės šešėlyje.

Galima nemėgti F.Bondarčiuko, einančio savo tėvo Sergejaus Bondarčiuko („Karas ir taika“, „Vaterlo“) pėdomis ir kuriančio šiandieninio didžiojo stiliaus filmus, bet kad režisierius – ne tinginys, „Gyvenama sala“ įrodo su kaupu.

Suprantama, kad aprašinėti specialiuosius efektus ir butaforų darbą – bergždžias reikalas. Tai reikia žiūrėti. O pažiūrėti F.Bondarčiuko filme tikrai yra ką.

Sarakšo planetos gyvenimą kelios dešimtys vaizdo dizainerių, dailininkų ir asistentų sukūrė išties sodriai.

Režisieriaus dėka jis tapo nors ir eklektišku, bet vis dėlto pasauliu – niūriu, agresyviu, perpildytu besistengiančių vienas kitą perrėkti piliečių. Retsykiais jis neprikišamai primena „Pasaulio karus“ ar „Penktąjį elementą“.

Įdomiausia juostos gydrybė ta, kad ji, lyg ir pasakodama apie ateitį (titruose – 2157-ieji), iš esmės kalba apie XX a. tikrovės pasekmes.

Sarakšas sukurtas derinant fašistinės Vokietijos simbolikos užuominas, carinės Rusijos aplinką, esą angliškų sodų grožį ir dabartinės Rusijos oficialią politinę retoriką, kuri vis girdima per Sarakšo televiziją transliuojamose žiniose.

Viskas, sako žinių vedėjai, vis geriau ir geriau. Į šią planetą iš Žemės, kurioje pasiektas švaraus, aukštos moralės ir sveiko gyvenimo lygis, ir atsitrenkia universiteto studento Maksimo kosminis laivas.

Močiutė (Irina Skobceva) Maksimui buvo liepusi ruoštis sesijai, sutvarkyti santykius su mergina iš Šanchajaus ir nekvailioti. Maksimas jos nepaklausė ir pažadėjo tiktai porą valandų paskraidyti po kosmosą.

Bet idealios Maskvos gyventojas atsidūrė planetoje, kurioje viena šalis kovoja su buvusios imperijos respublikomis.

Nežinomieji tėvai liaudį įtikino, kad tos atsiskyrusios respublikos kenkia šaliai ir todėl jas reikia kankinti, naikinti, imti į nelaisvę.

Pasienio tautos kankinamos kažkokiais A spinduliais, atimančiais protą ir pakertančiais valią. Juos sugalvojo Nežinomųjų tėvų tarnas Prokuroras, kurį suvaidino pats F.Bondarčiukas.

Scenos, kuriose šis puikus ir ironiškas aktorius, įsikandęs kažin kokią stiklinę lazdelę, vonioje perduoda A spindulius į antibalistiniais vadinamus bokštus, primena toli gražu ne autorinį kiną.

Jos primena daugelio pamirštą 1982 metų muzikinę komediją pagal šių fantastų kūrybą „Burtininkai“ su aktoriais Valentinu Gaftu ir Aleksandru Abdulovu.

Kadangi egzistuoja oficiali valdžia ir išorės priešai, suprantama, kad juostoje rasime disidentų – ir šalies viduje, ir išorėje.

Kad dvi stovyklos būtų lygiavertės, F.Bondarčiukas eina labai paprastu keliu – tiek Nežinomuosius tėvus, tiek disidentus (filme vadinamus išgamomis) vaidina aktoriai, kurie yra dabartinio Rusijos kino veidas.

Nežinomųjų tėvų pusėje – Maksimas Suchanovas, Aleksejus Serebriakovas, pats F.Bondarčiukas, išgamų – Sergejus Garmašas, Goša Kucenka, Ana Michalkova.

Kadangi visi jie yra geri aktoriai, kurie vaidina ne tekstą, o potekstę, reginys prisipildo nekvailos ironijos.

Pravertė reklamos patirtis

Kai G.Kucenka Maksimui sako „neįsižeisk, bet tu – mutantas“, galima beveik neabejoti, kad ši frazė skirta ne tik personažui, bet ir aktoriaus V.Stepanovo įvaizdžiui.

Aiškesnę šiandienės Rusijos metaforą už Nežinomuosius tėvus ir jų priešus sunku ir įsivaizduoti. Į vaizdinę filmo erdvę ji įpinta natūraliai. Kita vertus, režisierius siekė sukurti fantastinę baisoką pasaką. Visos jos dalys saikingai dera tarpusavyje – ir turtingas rusų kinui vizualusis lygmuo, ir antitotalitarinės metaforos, ir, žinoma, meilės trupiniai.

O jei kuri nors dalis spalvine prasme nedera su prieš tai esančia, viskas skubiu montažu sutvarkoma. Neatsitiktinai režisierius tiek metų dirbo reklamos versle.

Maksimas iš pradžių patiki oficialia ideologija, bet netrukus supranta, kad kažkas čia ne taip. Mat sutikta simpatiška mergina Rada (Julija Snigir) jam parodo žemėlapį, kuris byloja apie tai, kad šalis yra planetos viduje, o ne išorėje.

Tenka pripažinti, kad būtent ši literatūrinė, o ne vaizdinė laisvės metafora filme yra pati gražiausia. Maksimas netrunka suprasti, kad planetos gyvenimas verda išorėje, į kurią galima įskristi ir iš kurios galima išskirsti, todėl, pasistumdęs oficialios armijos gretose, jis tampa disidentu.

Filme nėra jokio auksinio jaunimo, iš kurio terpės į kino olimpą iškilo F.Bondarčiukas, blizgesio. O pora ištaigingų Maksimo ir Rados meilės jausmų scenų – tiesiog skoninga ir privaloma romantika.

* * *

* Anot skirtingų šaltinių, F.Bondarčiuko „Gyvenama sala“ kainavo nuo 36,5 iki 40 mln. dolerių (89-98 mln. Lt). Tai kol kas brangiausias Rusijos kino projektas. Brangesnė turėtų būti tik 2010 m. pasirodysianti antroji režisieriaus N.Michalkovo „Saulės nualintųjų“ dalis. Šio filmo biudžetas – 35 mln. eurų (per 120 mln. Lt).

* Sukurti „Gyvenamą salą“ F.Bondarčiuką paskatino dokumentinio kino režisierius A.Rodnianskis. Į F.Bondarčiuko klausimą „ką kurti toliau?“ A.Rodnianskis atsakė paduodamas A. ir B.Strugackių romaną „Gyvenama sala“.

* Pasak A.Rodnianskio, F.Bondarčiukas dievina epinį didžiojo stiliaus kiną ir sudėtingus uždavinius. „Debiutinis F.Bondarčiuko filmas „9-oji kuopa“ – lyg vienas „Gyvenamos salos“ epizodas. Ir ne pats didingiausias“, – tikina A.Rodnianskis.