Į šį spektaklį panevėžiečiai veržte veržėsi. Senųjų metų palydėtuvių vakarą buvo keista matyti prašmatnia vakarine suknele vilkinčią damą, sėdinčią ant laiptelių. Dar keisčiau, kad ir pačiam režisieriui A.Kėleriui neliko vietos ir jis išstovėjo visą spektaklį.
Kodėl toks ažiotažas? Matyt, todėl, kad spektaklis „Beprotiškas savaitgalis“ tiko švenčių laikotarpiui. Jis tarsi šampano burbuliukai – lengvas, šmaikštus, džiuginantis.
J.Poiret pjesė „Beprotiškas savaitgalis“ gvildena neištikimybės ir su ja susijusių peripetijų temą. Situacija anekdotinė: vyras įsodina į lėktuvą žavią žmoną, o pats parsiveda į namus jauną meilužę.
Netikėtai grįžta žmona. Persigandęs vyras leidžiasi į juokingą išsisukinėjimo retoriką.
Neištikimas vyras ir jo meilužė kaskart vis labiau susipainioja situacijų raizgalynėje. Tuo tarpu naivuole apsimetinėjančiai žmonai rūpi, kas bus toliau.
„Beprotiškame savaitgalyje“ vaidina Vytautas Kupšys, A.Kėleris, Asta Preidytė, Gintarė Knizikevičiūtė, Gražina Urbonavičiūtė, Romualdas Urvinis, Vita Šiaučiūnaitė, Gintautas Žiogas.
- Ar šmaikščiąją prancūzo pjesę pasirinkote todėl, kad prajuokintumėte sunkmečio prislėgtus žmones? – paklausiau 51 metų režisieriaus A.Kėlerio.
- Tai tik sutapimas. „Beprotiškas savaitgalis“ – penkerius metus nešiotas kūdikis. Tiesiog dabar pasitaikė proga šią pjesę pastatyti. Tiesa, norėjau, kad čia vaidinantys aktoriai pasidžiaugtų.
- Esate J.Miltinio dramos teatro aktorius, kuriantis pagrindinius vaidmenis beveik visuose repertuaro spektakliuose. „Beprotiškame savaitgalyje“ neištikimo vyro vaidmenį dalijatės su V.Kupšiu. Nuolat ragaujant aktoriaus duonos galbūt lengviau suprasti savo kolegas?
- Vaidinti komedijoje yra daug sunkiau nei kito žanro spektakliuose.
Džiaugiuosi aktorių R.Urvinio, V.Kupšio, G.Urbonavičiūtės, A.Preidytės vaidmenimis.
Dar noriu pasakyti, kad esu aktorius, o ne režisierius.
- Savo spektakliuose suteikiate galimybę pasirodyti ir nepelnytai primirštiems, ir jauniems aktoriams, tiesa?
- Visus aktorius gerbiu, myliu ir noriu, kad jie vaidintų. Džiaugiuosi, kad jie sutinka dirbti su manimi. Atiduodu savo sielą, o jie atiduoda savo. Esu jiems už tai dėkingas.
- Ar jums, kaip aktoriui ir režisieriui, svarbūs apdovanojimai, premijos?
- Tikrai ne. Man svarbiausia gerai atlikti savo darbą.
Kartais būna tokių įvertinimų, kurie man labai brangūs.
Mane labiausiai nudžiugino raštiškas popiežiaus palaiminimas, kuriuo pasirūpino Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas.
- Kai žiūrėjau spektaklį „Senojo gluosnio pasakojimai“ nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“, buvo net baisu, kad jūsų Anuprėlis staiga ims ir numirs scenoje – toks jis atrodė tikroviškas.
Tuo tarpu kai haliucinacijose jis persikūnija į galingąjį grafą Tiškevičių, kuris, atrodo, savo temperamentu nušluos visas scenos dekoracijas, kyla klausimas, kaip sugebate šitaip greitai persikūnyti?
- Apie Anuprėlį dabar nekalbėsiu. Tai pernelyg sudėtinga. Į vaidmenis sudedi visą protą, širdį, jausmus, nes nieko kito neturi. Tik viską bandai pakreipti tuo kampu, kurio reikalauja tas personažas ir dramaturginė medžiaga. Aš kuriu savo personažus iš savo patirties, skausmų, bėdų, nelaimių, svajonių.
Kartais pakalbama apie kažkokius nebūtus dalykus, kai kuriamas vaidmuo. Tai tik mitai. Nesąmonė svaičioti apie visokius įėjimus ir išėjimus į vaidmenį. Tai pasakos tiems, kurie nedirba. Kas dirba, tas žino, kad viskas yra kitaip.
- Dauguma aktorių turi ritualų, kurie, sako, padeda. Ar jūs turite kokių nors įpročių?
- Aktoriaus darbe turi būti daug tylos ir paslapties. Yra ir mistikos. Mes daug nežinome, o jei ir žinome, geriau patylėti, nes kai išsipliurpi, viskas dingsta.
Nežinau, ar reikėtų tai sakyti, bet prieš kiekvieną spektaklį turiu vis kitokį ritualą.
Pavyzdžiui, prieš spektaklį „Senojo gluosnio pasakojimai“ mes su aktoriumi Vidmantu Fijalkausku vienas prieš kitą visada sušokame tokį šokį – trumpą čečiotką.
Buvo mūsų teatre toks spektaklis „Menas“, kurį režisavo Peteris Stoičevas. Prieš tą spektaklį man reikėdavo būtinai ateiti į sceną ir vienam visiškoje tyloje pasėdėti kokias 15 minučių. Tačiau tikrai nežinau, kodėl taip dariau.
* * *
Gyvenimą susiejo su J.Miltinio teatru
* A.Kėleris gimė 1957 metų lapkričio 22 dieną Panevėžyje. Mokėsi J.Miltinio dramos studijoje. 1986 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Muzikos ir teatro akademija). J.Miltinio dramos teatre dirba nuo 1976-ųjų.
* Svarbiausi A.Kėlerio vaidmenys – Ivanovas A.Čechovo „Ivanove“, Anuprėlis J.Dautarto „Senojo gluosnio pasakojimuose“, Jozefas F.Kafkos „Procese“, Edgaras F.Durrenmatto „Vaidiname Strindbergą“, karalius Juoba A.Jarry „Karalius Juoba“, Henris T.Stoppardo „Tikras dalykas“.
* A.Kėleris apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi už grafo Almavivos vaidmenį „Figaro vedybose“ (režisierius A.Pociūnas).