JAV rašytojas ir muzikantas M.Albomas taip pat dievina sportą, todėl dirba sporto žurnalistu. Iš viso jis parašė devynias knygas. Lrytas.lt siūlo paskaityti interviu su rašytoju apie paskutinį romaną „Dar bent vieną dieną“.
- Nuo Jūsų knygos „Antradieniai su Moriu“ iki „Penki žmonės, laukiantys tavęs rojuje“ praėjo šešeri metai. Nauja knyga „Dar bent vieną dieną“ pasirodė po trejų metų. Gal nuo šiol Jūsų knygas galėsime skaityti dažniau?
- Žmonėms tikriausiai atrodo, kad rašau labai lėtai – kas trejus metus po naują knygą. Tiesą sakant, šešerių metų knygai „Penki žmonės, laukiantys tavęs rojuje“ man prireikė tam, kad galėčiau atsigauti po milžiniškos reakcijos, kurią sukėlė „Antradieniai su Moriu“. Tokio atbalsio nesitikėjo niekas, o visų mažiausiai – aš pats. Buvau tiesiog paralyžiuotas. Iš tikrųjų visiškai nežinojau, ką reikės daryti po šio pasisekimo.
Galiausiai nusprendžiau rašyti visai ką kita, ką nors išgalvota – istoriją apie dangų. Kurį laiką rašiau. Baigęs „Penkis žmones, laukiančius tavęs rojuje“, geriau supratau, kaip suvaldyti romaną, o mano idėjos ėmė lietis daug laisviau. Tačiau ramybės nedavė mintis, kokią medžiagą pasirinkti naujam romanui. Ėmiau rašyti keturias skirtingas knygas, bet visas jas atidėjau į šalį ir pradėjau naują. Keturi rankraščiai ir šiandien guli stalčiuje ir atkakliai reikalauja dėmesio. Žinoma, tikiuosi, kad nuo šiol knygas leisiu greičiau, nei kas šešerius metus, tačiau neįsivaizduoju, kad galėčiau dirbti taip, kaip kai kurie ypač talentingi mano kolegos, per metus išleidžiantys vieną ar net dvi knygas. Savo knygas visuomet pasinešioju galvoje ir širdyje – kol įsitikinu, kad jos tikrai baigtos.
- Kas Jus įkvepia rašyti?
- Aš atkreipiu dėmesį į tuos gyvenimo momentus, kai mano akys prisipildo ašarų ar užima kvapą, o tada imu galvoti, kas už to slypi, kas verčia mane taip reaguoti. Bandau suprasti, ar tai nėra kažkas visaapimančio, ką daugelis žmonių suvokia ir jaučia taip pat. Jei pasirodo, kad taip iš tiesų yra, žinau, kad atradau įkvėpimo šaltinį, ir pradedu iš to momento kurti istoriją.
- Apie ką Jūsų knyga „Dar bent vieną dieną“ ir kaip kilo mintis ją parašyti?
- „Dar bent vieną dieną“ yra istorija palūžusio vyro, kuris bando užbaigti savo gyvenimą. Tarsi apsvaigęs jis grįžta į gimtąjį miestelį, ketindamas ten nusižudyti. Tačiau įžengęs į savo senuosius namus, apstulbęs pamato, kad prieš daugelį metų mirusi jo motina gyvena ten, tarsi nieko nebūtų atsitikę. Drauge jie praleidžia „paskutinę dieną“, per kurią į dienos šviesą iškyla šeimos paslaptys ir motinos pasiaukojimas. O vyrui suteikiama dar viena galimybė pataisyti pašlijusį savo gyvenimą.
Šioje knygoje norėjau aprašyti motinas ir sūnus, jų savitą, sunkiai nupasakojamą tarpusavio ryšį. Esu palaimintas, turėdamas nuostabią motiną, stiprią, mylinčią moterį. Negaliu net įsivaizduoti, kaip kada nors reikės gyventi be jos, tačiau pažįstu daug žmonių, patyrusių šią netektį. Jie dažnai sako: „Jei galėčiau su ja kartu praleisti dar bent vieną dieną“.
Susimąsčiau, kaip galėtų praeiti toji diena: ar ji būtų kitokia, nei visos kitos? Ar pasakytume viską, kas prisikaupę širdyje, o gal leistumėmės į senus ginčus? Knygoje sprendžiau šiuos klausimus.
Be to, norėjau parašyti apie baisias skyrybų pasekmes vaikams, pavaizduoti, kaip vaikai trokšta meilės, kurios netenka tėvams išsiskyrus. Ta meilės medžioklė vaikus dažnai gena ir tuomet, kai jie suauga.
- Pagrindinis knygos veikėjas tam tikra prasme yra nevykėlis. Atrodo, kad Čiko laukia sėkminga beisbolininko profesionalo karjera, tačiau viskas žlunga. Kodėl Jus domina nežymūs, nepastebimi žmonės?
- Pasaulis pakankamai prisiklausė apie įžymybes ir turtuolius. Daugybę metų dirbau su didžiausiomis Amerikos sporto žvaigždėmis ir gailėdavausi kiekvieną dieną sutinkamų žmonių, kurie dievino garsius sportininkus ir manė, kad jie daug svarbesni už juos.
Manau, kad žmogus nepranoksta kitų nei turtu, nei garbe, ir kad iš tikrųjų svarbiausių dalykų išmokstame kasdieniškomis aplinkybėmis iš pačių paprasčiausių žmonių. Čikas išgyvena tai, kas nutinka daugeliui iš mūsų. Man regis, kad skaitytojui lengviau susitapatinti su nepaprastu keliu mano vedamais paprastais žmonėmis.
- Jūsų romane ne kartą sakoma, kad bet kurios šeimos istorija – vaiduoklių istorija. Ką norite tuo pasakyti ir kokie šeimos nariai vaidenasi Jums pačiam?
- Pasaulyje nėra šeimos, kurioje nebūtų palikę pėdsakų protėviai. Mus visus formuoja praeitis ir tie, kurie mus užaugino. Kai jie miršta, prie mūsų stalo vis dar skamba jų žodžiai ir mes matome juos greta savęs. Kai pastebime, kad kartojame savo motinų ar tėvų žodžius, jie tarsi gyvena per mus toliau. Tai gali atrodyti keistai, bet man atrodo, kad tai labai gražu. Taip yra visose šeimose, kurios susirenka prie bendro stalo – jas supa tie, kurie kadaise sėdėjo prie to stalo kartu.
- Knygoje „Dar bent vieną dieną“ kalbama apie atgailą, praradimą ir atleidimą. Ar Jūs rašydamas jaudinatės taip, kaip skaitytojai?
- Visos mano knygos – ir „Dar bent vieną dieną“ – gimsta iš mano paties išgyventų jausmų ir patirčių. „Antradieniai su Moriu“ – autobiografinė knyga. „Penki žmonės, laukiantys tavęs rojuje“ parašyti įkvėpė mano dėdė Eddie, kuriam ją ir dedikavau.
„Dar bent vieną dieną“ veikėjai didele dalimi „atsirado“ iš mano motinos ir manęs. Rašydamas aš daugybę kartų džiaugiausi ir liūdėjau. Tikiuosi, kad skaitytojas irgi jaudinsis. Jūsų klausimas protingas; mano knygose visų pirma kalbama apie atleidimą. Ko gera, aš tikiuosi, kad gyvenime mums iš tiesų bus atleista.
- Atrodo, kad visas jūsų knygas sieja viena tema: praradimas. Kaip patirti praradimai paveikė jūsų gyvenimą ir kūrybą?
- Mano mama būdama penkiolikos metų neteko tėvo. Jis mirė nuo širdies infarkto. Ši mirtis iš pagrindų pakeitė jų gyvenimą, ir jau suaugusi ji nuolatos apie tai pasakodavo. Todėl dar vaikystėje supratau, ką reiškia prarasti mylimą žmogų. Kai buvau dvidešimt dvejų, mano dėdė, mamos brolis, mirė nuo vėžio. Tai mane labai sukrėte, nes tuo metu pas jį gyvenau.
O lemiama patirtis buvo Morio praradimas. Man dažnai tekdavo susidurti su mirštančiaisiais. Tačiau man tai davė daugiau naudos, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Kiekvienas toks patyrimas išmokė gerbti kiekvieną savo dieną ir parodė, kaip kvaila elgtis taip, lyg mirtis nebūtų gyvenimo dalis, tarsi jos būtų galima išvengti. Supratau, kad praradimas – svarbi tema, kuri liečia visus: amerikiečius, afrikiečius, europiečius, turtingus ir vargšus, juodaodžius ir baltaodžius, vyrus ir moteris. Nuo to laiko žinau: jei mano istorijos parašytos gerai, jos susilauks atbalsio – nepriklausomai nuo to, kas yra mano skaitytojai ir iš kur jie kilę.
- Jūsų knygose kalbama apie dvasinę gyvenimo pusę. Ar, be Morio Schwartzo, teko sutikti daugiau dvasinių „mokytojų“?
- Žinoma. Per tuos metus daugybė žmonių mane mokė dvasiškai ir emociškai. Be bejo, šiam dvasiniam tobulėjimui padėjo mano tėvai, lygiai kaip ir mano sutikti dvasiškiai.
Po „Antradienių su Moriu“ mano dvasingumą veikė ir žmonės, gulėję mirties patale ir savo patirtimi pasidaliję su manimi. Pastaruoju metu nukreipiau dėmesį į benamių prieglaudas. Keletas vyrų, kuriuos ten sutikau, mane labai sujaudino ir privertė pažvelgti į pasaulį kitaip. Mokytojų galime sutikti visur.