Didelę puotą paprastai lydi ir didelis galvos skausmas. O tokios milžiniškos puotos kaip šiemet Lietuvoje nėra buvę ir artimiausiu metu tikrai nebus.
„Buvusios prabangos likučiai“ – taip vienas vilnietis apibūdino vokiečio G.Hofo virš Vilniaus arkikatedros sprogdinamus milijonus kainavusius fejerverkus.
Simboliška, tačiau šis Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimui ir „Vilniui – Europos kultūros sostinei 2009“ (VEKS) skirtas šviesų spektaklis kai kam reiškė liūdnas permainas – lūkesčių dužimą ir gero gyvenimo sprogimą.
Neatsitiktinai kultūros žmonės, žvelgdami į spalvas keičiančią Arkikatedrą, prisiminė kiaurus galerijų stogus ir mokesčių lengvatas traiškančių smagračių artėjimą.
Tai pastaruoju metu daugeliui jų aktualiau ir už G.Hofo spektaklį, ir, kaip ironiška, už VEKS.
Todėl labai simboliška, kad VEKS Kultūros sostinės metus pradėjo priėmimu apmirusiame sovietiniame pastate – amžino įšalo sukaustytuose Vilniaus sporto rūmuose.
Po juos vaikštinėjantys kviestiniai svečiai niekaip negalėjo suprasti, kodėl buvo priversti pasipuošti kostiumais ir vakarinėmis sukniomis, jei į biotualetą paprasčiau įkopti mūvint džinsus.
Išėjo kaip visada, nors didžiausi lietuvių optimistai savo vizijose matė multikultūrinius centrus ir nacionalines galerijas, kurios iki šiol – tik kalbų ir apkalbų objektai.
Todėl bent kol kas mums lieka pavydžiai žvelgti, tarkim, į Stavangerio povandeninį teatrą ir toliau kažką balbatuoti apie Nacionalinės galerijos būtinybę ir pinigų jai trūkumą.
Simboliška ir tai, kad Sporto rūmuose parodytas muzikos ir šokio spektaklis „Spragtukas“ buvo brandinamas metus, o palaiminimo sulaukė tik prieš porą savaičių.
„Turbūt tik lietuviai menininkai gali kurti aukščiausio lygio projektą neturėdami jokių finansinių garantijų“, – po „Spragtuko“ atsiduso VEKS vadovė E.Bajorinienė.
Tokių skausmingų atodūsių šiais metais tikrai bus ne vienas ir ne du.
Bet turbūt labiausiai simboliška tai, kad iki šiol tyli įtakingiausia pasaulio žiniasklaida.
Ji kažkodėl nepanoro plačiau, o ne keliomis eilutėmis nušviesti nei sovietinių rūmų atitirpdinimo ceremonijos, nei Dievo namus – Vilniaus arkikatedrą – paniekinusių fejerverkų.
„Pasaulis pasikeitė – seniau mūsų maldos buvo skirtos Dievui, dabar – kažkokiam abejotinos vertės šou“, – nusistebėjo tūkstantinę minią apžvelgęs žmogus. Melskimės, kad jo žodžiuose būtų tik dalis tiesos.