Kelias minutes prieš jubiliejinį „Keistuolių teatro“ dvidešimtmečio koncertą stebėjau du mažus berniukus, besivoliojančius ant „Utenos pramogų arenos“ grindų. Didesnysis kumščiavo brolį – nepiktai, švelniai, draugiškai galynėdamasis. Paskui abu sužiuro į scenoje vos vos judančias mandarinų spalvos užuolaidas, dekoruotas baltų varnų figūrėlėmis. „Karoli, paplok“, – paragino mažesnįjį mama ir jis įsijautęs ėmė pliaukšėti rankutėmis.
Didžiulėje sausakimšoje salėje daugelis plojo, trypčiojo, šūkčiojo, švilpavo, kvatojosi. Jie laukė, bet nežinia, ar laukė taip nekantriai, kaip mes laukdavome – šiuolaikinėje vaikystėje žaislų tiek daug, kad turėtų būti sunku nustebti.
Laukimo šurmulyje prisiminiau pilką žiemos rytą. Kiaurai smelkė drėgnas šaltis. Su mama troleibusu ilgai dardėjome iki Spaudos rūmų. Virpėjau iš nekantrumo – atrodė, tuoj tuoj niūrus sekmadienis nušvis paslaptinga smaragdine šviesa. Bet Spaudos rūmuose buvo tylu ir tuščia. Nepamenu, ar žliumbiau, bet nusivylimas buvo didžiulis. Nesupratome, kas nutiko – juk per televizorių tikrai girdėjome laiką, kada bus rodomas spektaklis apie Smaragdo miesto burtininką.
Tik tada, kai sužvarbusios grįžome namo, paaiškėjo, kaip gėdingai, kaip beprotiškai kvailai apsirikome: „keistuoliai“ tą dieną į Smaragdo miestą keliavo ne teatro scenoje, o televizijos ekrane! Filmas „Geltonų plytų kelias” jau buvo įpusėjęs. Ašaros iš akių plūste plūstelėjo.
Buvau jau penktokė – taigi, ganėtinai didelė. Vyresnė už namų ieškančią Dorotę. Tačiau spoksojau į tą mergaičiukę ekrane ir mąsčiau – kas būtų, jei tame filme būčiau vaidinusi aš. Tai būtų buvusi didžiulė laimė. Tada nebūčiau maža nevykėlė – akiniuota stora mergaičiukė, klasėje bailiai tylinti ir nesugebanti susirasti draugų.
Taip aš tapau didžiule „Keistuolių teatro“ gerbėja. Į sąsiuvinėlį spalvotais flomasteriais pripiešiau žalsvų gotikinių pilių, ryškiai geltonų kelių ir lieknų princesių. Pačiu dailiausiu raštu išvinguriavau kai kurių dainų žodžius. „Reikia tik labai norėti, pasistengti ir tikėti“, – šie dainos žodžiai ir dabar dažnai išnyra iš atminties. Tikėjau, stengiausi, klydau, užaugau keistoka, bet jau ne baili ir ne tyli.
„Utenos pramogų arenos“ salėje užgęsta šviesa. „Audringi plojimai“ – pasirodo baltas užrašas ant didžiulių juodų ekranų. Visi ima kvatotis. „Taip ir toliau“, – komanduoja nematoma dvasia. Dingteli, kad „keistuoliai“ visuomet mokėjo neužsiliūliuoti praeities nostalgijoje ir kūrybingai išnaudoti naujausių technologijų galimybes. Salė kvatojasi, ekrano užrašai liepia jiems padainuoti „Su gimimo diena!” ir „Ilgiausių metų“.
Nuaidi pirmieji akordai – tokie pažįstami, kad kūną maloniai nudiegia. Matau, kad prieš mane kūdikį ant rankų paėmę jauni tėveliai dainuoja kartu. Aplink šėlsta mieli praeities vaiduokliai. Tačiau po kelių dainų laikas sparčiai pasisuka į priekį – į sceną užlipa nematyti herojai – rokenrolą šokanti Boba, ne koks senamadiškas zuikis, o šiuolaikiškas DJ Kiškis, orkestro vadovas, kuris salei liepia trepsėti, ploti ir iš burnos leisti keistus garsus.
Tada aš suprantu: kiekvienai kartai – savi „keistuoliai“. Gali nustatyti apytikslį žmogaus amžių, jei jis prisipažins, kokie „Keistuolių teatro“ kūriniai jam labiausiai įstrigo. Jei „Vogtos dainos“ – vadinasi, jau atšventė trisdešimtmetį. Aš irgi klausydavau „Vogtas dainas“, tačiau žinojau – tai yra ne mano jaunystė, iš traškančios kasetės į mano kambarį plūsta praeities garsai. Ir kine, su draugais žiūrėdami „Brėmeno muzikantus“, iš tos praeities kikenome.
Ir juokingasis jubiliejinio koncerto ekranas susimąstė apie laiką. „Neplokite. Įsiklausykite, kaip bėga laikas“, – pasirodė užrašas ir viskas nutilo. „Ačiū“, – padėkojo pasislėpusi dvasia.
Kai kurios jų dainos tapo tokios žinomos, kad daugelis niūniuoja net nežinodami, jog jas sukūrė „Keistuolių teatras“. Vakarėliuose garsiai traukiama „Šalia kelio, šalia kelio, šalia kelio karčema“, o pagiringais rytais garsiai dejuojama „Man taip sunku, Dieve, kaip man sunku“. Ir išliks tautos atmintyje tos dainos kur kas ilgiau nei „valinskiškieji“ spjaudymai ir gaudymai, nes „keistuoliai“ svetimas dainas perdainavo į jas įdėdami daug savęs. Jei dvidešimtmečio koncertą matė Radžis ir Andrius Rimiškis, iš gėdos jie turėjo prasmegti skradžiai žemę.
„Mes kalbėjome paprastiems žmonėms suprantama kalba, bet apie didelius ir rimtus dalykus“, – šnekėjo interviu aktorė Ilona Balsytė. Ji aiškino – netgi labai primityviai kultūrą suprantančiai publikai nereikia duoti tik pamazgų. Būtina bent šiek tiek kartelę kilstelėti.
„Keistuoliai“ yra Lietuvos nacionalinė vertybė“, – tokią frazę mestelėjo vienas draugas, kai savo tinklaraštyje sumaniau paklausinėti, ką kitiems reiškia „Keistuolių teatras“. Ir aš galvoju – sausio 6–oji Lietuvoje galėtų tapti nacionaline švente – Keistuolių diena. Tai būtų raginimas laužyti stereotipus, ne burnoti apie baisiąją ekonomikos krizę, o drąsiai žengti pirmyn geltonų plytų keliu.
Svarbiausia įžvelgti stebuklą paprastuose dalykuose. Su Keistuolių diena, mielieji!