Sostinės kino centre „Skalvija“ rodomą „Klasę“ būtų maža pavadinti liūdnu filmu. Tai išties drastiška juosta, paaugliškos kasdienybės spalvas sutirštinanti iki sunkiai pakeliamų prievartavimo, žiaurumo, keršto scenų.
Tai nėra racionalus ir moralizuojantis pokalbis su žiūrovais. Veikiau tai kūrinys, ginčytinomis priemonėmis išrėkiantis tiesą apie kasdienį psichologinį, fizinį smurtą ir patyčias mokyklose.
Paauglių nemoko gyventi
„Nusprendėme rodyti kuo daugiau filmų jaunimui“, – kalbėjo „Skalvijos“ direktorė Vilma Levickaitė.
Bet ar įmanoma rodyti daugiau filmų jaunimui, kai jų tiesiog susukama labai mažai? Tai – sunkiausiai kuriami filmai, nes menkiausias melas ar netiesa ekrane iškart atgraso maksimalistiškai nusiteikusius paauglius nuo bandymo juos pamokyti.
Režisierius I.Raagas ir nemoko gyventi. Jis rodo, kaip visa klasė kiekvieną sekundę gyvena vienintele pramoga, – tyčiojasi iš bendramokslio Josepo (Partas Uusbergas). Jis nėra koks nors išskirtinis „mėmė“, tiesiog taip šioje klasėje, kaip ir šimtuose kitų, susiklostė.
Kyla kruvinas kerštas
Josepas tai laiko duotybe – jis pasiruošęs iškentėti patyčias ir planuoja vykti į Olandiją mokytis kompiuterinės grafikos.
Su klase žiūrovai susitinka per fizinio lavinimo pamoką – Josepas nepataiko kamuolio į krepšį, o netrukus iš jo per pamoką atimamas sąsiuvinis. Jis apie tai pasako mokytojai.
Nuo tos dienos jis kiekvieną dieną privalo atsiprašyti klasės lyderių.
Ginti Josepo stoja Kasparas (Vallo Kirsas), ir aplink juos žaibišku greičiu ima tirštėti priešiškumo atmosfera. Viskas baigiasi seksualiniu prievartavimu ir kruvinu kerštu.
Režisieriaus profesinės gudrybės aiškiai matomos – filmą jis skaido į epizodus. Išlaikyti įtampą neilgame epizode lengviau nei vientisame pasakojime, todėl juosta montuojama pabrėžtinai temperamentingai.
Galima prikibti ir prie visas įmanomas „pedagoginės poemos“ ribas peržengiančio finalo. Režisierius tarsi stoja į ujamų paauglių pusę ir paneigia bet kokį kvietimą skriaudėjui atsukti kairįjį skruostą.
Minia – beveidė ir abejinga
Didžiausia filmo sėkmė – jauni aktoriai. Jie vaidina taip, kad net teoriškai nelabai įtikinami scenarijaus posūkiai suskamba kaip žiaurus realizmas.
O klasė, kurios mokiniai iš pradžių atrodė labai skirtingos asmenybės, ilgainiui virsta negailestinga beveide minia. Ji Josepui ir Kasparui mokyklą paverčia pačiu tikriausiu pragaru. Prie klasės abejingumu ir nenorėjimu matyti to, kas vyksta, prisideda ir tikslūs pedagogų bei tėvų portretai.
Filmas iš esmės nepateikia receptų, kaip smurto akivaizdoje turėtų elgtis aplinkiniai. Jis veikiau kviečia pažiūrėti į save iš šalies – tiek smurtaujančius, tiek ir abejingus tam kasdieniam smurtui paauglius ir suaugusius žmones.
Vaizdelis išties šlykštus. Ir tai pats pedagogiškiausias juostos moralas.
Į filmą – su pedagogais
„Skalvijos“ kino centras „Klasę“ kviečia paauglius žiūrėti kartu su savo klase ir pedagogais.
Pagalbos vaikams ir paaugliams tarnybos „Vaikų linija“ psichologai parengė specialias rekomendacijas pedagogams ir mokiniams, kaip žiūrėti šią juostą.
Iš šalies tos rekomendacijos gali atrodyti naivios, tačiau nevertėtų pamiršti, kad jos parengtos žmonių, sulaukiančių šimtų skambučių iš Lietuvos josepų ir kasparų.