D.Kalinauskaitei apdovanojimas skirtas už apsakymų ir novelių knygą „Niekada nežinai“, kurią pernai išleido leidykla „Baltos lankos“.
Nors tai tik antroji 49 metų rašytojos knyga, ji sulaukė išties daug palankių tiek skaitytojų, tiek kritikų atsiliepimų.
Laureatė atsakė į „Lietuvos ryto“ klausimus.
- Vadinamąją Trijų karalių premiją skiria kolegos rašytojai. Kokie jausmai aplankė, kai jūsų kūrybą įvertino plunksnos broliai?
- Toks įvertinimas man buvo labai netikėtas. Šią premiją yra gavęs kone visas mūsų klasikų žiedas – nuo Juditos Vaičiūnaitės iki Sigito Parulskio. Jie, kaip žinome, yra parašę ne vieną ir ne dvi knygas.
Šiuo požiūriu aš lyg ir iškrintu iš konteksto, nes man premija buvo skirta tik už antrąją knygą, kuri pasirodė po labai ilgos kūrybinės pauzės.
Kai kelis dešimtmečius nerašai ir nesirodai literatūrinėje aplinkoje, beveik nerealu tikėtis, kad kas nors tave pastebės ir juo labiau įvertins.
Leisdama knygą „Niekada nežinai“ maniau, kad ji bus pasmerkta apaugti dulkių kailiuku. Juolab kad tai – ne romanas, kurio trokšta ir skaitytojai, ir leidėjai, o apsakymai. Joje nėra nei itin patrauklių siužetų, nei plikų pimpalų ir vaginų.
- Tarp dviejų jūsų knygų – 20 metų pauzė. Ar pertrauka pakeitė jus, kaip rašytoją?
- Tiesą sakant, kai reikia ką nors pasakyti apie savo pirmąją knygą „Išėjusi šviesa“, man iš gėdos ima kaisti žandai.
Dabar man toje knygoje viskas atrodo taip naivu ir kvaila.
Kita vertus, tada aš ir buvau toks žmogus.
- Visi literatūros specialistai jūsų novelėse pabrėžia tik, kaip sakoma, kalbos gražumą ir visiškai nutyli siužetus, temas, be kurių gera literatūra juk neįsivaizduojama. Ar jums nekeista?
- Išties keista. Bet tai – inercijos padarinys.
Vienu metu visi kalbėjo vien apie tai, kad vaizduoju niūrius dalykus – varguolius ir mirtį.
Dabar visiems rūpi tik kalbos sodrumas.
Mano manymu, geras siužetas – puikus dalykas. Juk nuostabu, jeigu rašytojas sugeba kurti niuansuotą, sodrią prozą ir tuo pat metu pagaviu siužetu išlaikyti skaitytojo dėmesį nuo kūrinio pradžios iki pabaigos.
Niuansavimo menas, kuriuo labiausiai žavisi literatūros gurmanai, paprastiems skaitytojams galbūt ir nėra įdomus, bet jį patraukliu siužetu kartais įmanoma nunešti kaip kontrabandą.
Bet problema, kad didžioji dalis lietuvių ir užsienio prozos yra nusileidusi iki gryno siužeto ir praradusi labai daug gerai literatūrai būtinų dalykų.
Juk nėra gerai, kad literatūroje nunyko toks dalykas kaip unikalus, autentiškas stilius.
- Kas jums pažadina kūrybinius impulsus?
- Įvairiausia patirtis, suvokimas, supančio pasaulio detalės. Tie impulsai gali būti patys netikėčiausi.
Kartais kūrinys ima rutuliotis tarsi iš nieko – iš vienos pasakytos frazės ar per televiziją išgirstos sausos informacijos. Bet įdomiausia ledo kirtikliu kapoti banalybę ir žiūrėti, ar po jos kiautu dar kruta kokia nors gyvybė, kurią galėčiau atgaivinti.
- Ar nekyla pagundos parašyti grynai siužetinį kūrinį?
- Lenkiu galvą prieš tuos rašytojus, kurie sugeba parašyti gero siužeto kūrinį ar nuostabų detektyvą.
Tačiau man atrodo, kad kiekvienas turime įsiklausyti į savo sugebėjimus ir tuos prigimties dalykus, kuriuos tik tu vienas gali padaryti.
Tai nereiškia, kad nemėgstu iššūkių. Kūrinyje, kurį šiuo metu rašau, aš nevengiu iššūkių.
Tarkime, bandau keisti vadinamąją pasakotojo kaukę, kurios kai kurie rašytojai nenusiima visą kūrybinį gyvenimą. Man iššūkis – net mėginti ką nors papasakoti vyro akimis.
Iššūkiai rašytojui būtini. Jie padeda nuolat jausti, kad rašyti tau pačiai yra įdomu.
Bet, manau, vis tiek reikia paisyti prigimtinių dalykų, kuriuos geriausiai moki ir kurie geriausiai sekasi.
Jeigu pradėsiu ką nors daryti dirbtinai, ir pati būsiu nepatenkinta, ir visi aplinkiniai vadins kvaile, pasidavusia visuotinei madai.
* * *
Rašo nedaug, bet gerai
* D.Kalinauskaitė gimė 1959 m. Kaune. 1983 m. ji baigė Vilniaus universitetą. Dirbo redaktore ir vertėja „Moksleivio“ redakcijoje, įvairiose leidyklose. Šiuo metu dirba Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.
* Pirmąją apsakymų knygą „Išėjusi šviesa“ literatė išleido 1987 m. Pernai pasirodžiusį jos antrąjį rinkinį „Niekada nežinai“ kritikai kone sutartinai pripažįsta kaip vieną geriausių pastarojo meto lietuvių literatūros knygų.
* 2006 m. prozininkė už apsakymą „Namo“ buvo apdovanota A.Vaičiulaičio premija.