„Laisvės spalvos“ – taip vadinasi Vilniaus rotušėje atidaryta retrospektyvinė Lietuvoje gimusio žydų tapytojo M.Rosenthalio (1922-2008) paroda.
Penkiasdešimt praėjusių metų rugpjūtį mirusio M.Rosenthalio paveikslų parodai paskolino Tel Avivo ir Lietuvos muziejai, privačių galerijų savininkai. Tai pirmoji personalinė M.Rosenthalio paroda Lietuvoje.
Joje rodomi darbai, kuriuos dailininkas kūrė gyvendamas Lietuvoje, pirmais emigracijos ir paskutiniais gyvenimo metais. Jie atspindi visą ilgą M.Rosenthalio kūrybinį kelią nuo socrealizmo iki abstrakčiosios tapybos.
Parodos atidaryme lankėsi ir M.Rosenthalio sūnus Avneris, kuris rūpinasi savo tėvo kūrybiniu palikimu.
A.Rosenthalis pasidalijo atsiminimais apie savo tėvą su „Lietuvos ryto“ skaitytojais.
- Ar M.Rosenthaliui kūrybiniu požiūriu buvo svarbūs Lietuvoje praleisti metai?
- Taip. Jis būtent Lietuvoje įgijo realistinio piešimo ir tapybos įgūdžius, kuriais galėjo pasinaudoti pasukęs į abstrakčiąją tapybą.
Mes dažnokai kalbėdavomės apie tėvo Lietuvoje praleistus metus. Jis iki mirties nepamiršo lietuvių kalbos, kartais ir dainuodavo lietuviškai.
- Kodėl jis pasuko į abstrakčiąją tapybą?
- 1957 metais išvykęs iš Lietuvos M.Rosenthalis Varšuvoje pirmą sykį išvydo Europos avangardistų ir modernistų kūrinius, kurie jam paliko neišdildomą įspūdį.
Vienas Izraelio modernistas, pamatęs mano tėvo kūrinius, ištarė: „Tu esi talentingas jaunuolis, tačiau prireiks dešimties metų, kad užmirštum viską, ko tave mokė“.
Tai tėvą ir paskatino imtis tapybinių eksperimentų.
- Ar greitai M.Rosenthalis sulaukė pripažinimo užsienyje?
- Pripažinimo ledai sparčiau pajudėjo tik praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje, o lūžis įvyko 1975 metais, kai Jado Lebanimo muziejuje Petach Tikvoje buvo surengta pirmoji tėvo personalinė paroda Izraelyje.
- Ar M.Rosenthalis priklausė kokiai nors Izraelio tapytojų grupei?
- Septintajame dešimtmetyje jis labai susidomėjo Izraelio modernistų grupe „Naujieji horizontai“. Ši grupė tėvą pastūmėjo imtis naujovių. Bet jam įtakos padarė ir kelionės.
Per pažintines keliones po Izraelio apylinkes M.Rosenthalis rado stulbinamų skirtumų tarp tamsokų gimtosios Lietuvos ir saulėtų Izraelio peizažų.
Jis taip pat pamatė, kad akinama šviesa kuria miglotus kontūrus, formas ir tonus, kurių jis anksčiau nebuvo pastebėjęs. Tai atsispindėjo ir kūryboje.
- Jūsų tėvas daugiausia tapydavo dirbtuvėse, kurių turėjo dvi – Jafoje prie Viduržemio jūros ir Safede Galilėjos kalnuose.
- Jafoje pro tėvo studijos langus matyti Viduržemio jūra ir senasis uostas. Čia jis tapydavo nuo lapkričio iki gegužės.
Likusią metų dalį jis su žmona praleisdavo Safede.
M.Rosenthaliui Galilėjos kalnų apylinkės buvo neišsenkamas įkvėpimo šaltinis. Čia jis tapydavo nedidelius etiudus iš natūros, kuriuos plėtodavo Jafoje.
- Su kuo M.Rosenthalis bendravo Izraelyje?
- Izraelyje jis turėjo daugybę draugų – bičiuliavosi su tokiais žymiais žydų dailininkais kaip Alexanderis Bogenas, Leo Kahnas, Shimshonas Holzmanas ir Moshe Zifferis. Tėvas taip pat palaikė ryšius su dviem lietuvių menininkais – Augustinu Savicku ir Pranu Paškevičiumi.
- Apie M.Rosenthalį 2006 m. režisierius Elis Cohenas susuko dokumentinį filmą „Autoportretas“, kuris apkeliavo daugybę kino festivalių. Kas įkvėpė jo atsiradimą?
- Filmą įkvėpė M.Rosenthalio kelionė į gimtąją Lietuvą 2005 metais.
Juostoje M.Rosenthalis pristatomas dviejose skirtingose erdvėse – Izraelyje ir viešnagės Lietuvoje metu.
Filme matome, kad Moshe piešdavo visur – ir kavinėje, ir oro uoste, ir turguje.
Vis dėlto dažniausiai jis dirbdavo savo studijose Jafoje ir Safede. Tėvas mėgdavo perkurti, pertapyti savo ankstesniuosius darbus.
- Ką jūsų tėvas sakydavo apie savo kūrybą?
- Tėvas savo darbuose stengėsi spalvomis perteikti džiaugsmą ir muziką.
„Paveiksluose stengiuosi perteikti savo asmeninės muzikos ritmą, kuris pagrįstas tamsių ir šviesių spalvų pusiausvyra bei šaltų ir šiltų tonų žaisme. Tai – spalvų simfonija“, – yra sakęs Moshe.
Mano tėvui tapyba buvo svarbiausias dalykas. Kiekvienas paveikslas jam buvo tarsi naujas nuotykis, nauja kelionė. Tačiau jis nelaukdavo įkvėpimo, jam svarbiausias buvo pats kūrybos procesas.
Tėvas piešdavo iš natūros, tačiau ne atkartodamas ją, o išsirinkdamas, kas jį domina.
„Gamtoje aš ieškau ritmo ir laisvės. Tapyboje mano spalvos visai kitokios negu natūroje.
Eksperimentuoju, tarsi kiekvienas kartas būtų pirmas, ir niekada nežinau, kur tai mane nuves“, – teigė jis.
- Koks buvo jūsų tėvo charakteris?
- Tėvas nemėgo viešumo, bet nebuvo uždaras žmogus. Greičiau jis buvo labai kuklus. Tėvas mylėjo gyvenimą ir džiaugėsi kiekviena jo akimirka.
Gyvenimo kelias – vingiuotas
* Žymiausiu litvaku tituluojamas M.Rosenthalis gimė 1922 m. Marijampolėje. Jis baigė Vilniaus dailės institutą. 1957 m. dailininkas emigravo į Izraelį ir per porą dešimtmečių išgarsėjo Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.
* Praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje M.Rosenthalis susipažino su savo būsimąja žmona Sara. Ji turėjo lenkišką pasą. Tai šeimai leido prašyti vizos. 1957 m. jie išvyko iš pradžių į Lenkiją, po to – į Izraelį.
* M.Rosenthalis savo pirmąją personalinę parodą Izraelyje surengė tik 1975 m. Jo parodos ne kartą vyko ne tik Izraelyje, bet ir Belgijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje, įvairiuose JAV miestuose. Užsienyje išleistas ne vienas M.Rosenthalio kūrybos katalogas.
* 2005 m. M.Rosenthalis atvyko į gimtąją Lietuvą. Su sūnumi Avneriu aplankė ne tik vaikystės ir jaunystės vietas, bet ir Grūto parke veikiančią sovietmečio dailės galeriją. M.Rosenthalis mirė praėjusių metų rugpjūtį.