Scenoje – lyg gyvas sidabras ar kamuolinis žaibas. Nepaprastai gražus, stiprus ir skaidrus sopranas. Taip L.Bendžiūnaitę pastaruoju metu apibūdina kritikai.
Neeilinis aktorinis temperamentas, priverčiantis žiūrovą patikėti, kad „Verterio“ scenoje – iš tiesų keturiolikmetė, skaistaus tarsi porcelianas veiduko padykusi paauglė Sofi. Tokį įspūdį L.Bendžiūnaitė palieka šioje jausmų dramoje.
Trijų mėnesių atranka, kelių etapų perklausos ir deklamavimo testas keliomis kalbomis, kurių metu L.Bendžiūnaitė teigia nejutusi didelio jaudulio.
Tokius slenksčius solistei teko įveikti patenkant į vieną prestižiškiausių pasaulyje dainavimo mokyklų – Londono karališkąją akademiją.
„Jaudulys kyla dėl perdėto susireikšminimo ir savęs gailėjimo“, – nusišypsojo pašnekovė savo namuose Vilniuje.
Čia ji gyvena su vyru – Vidaus reikalų ministerijos orkestro muzikantu, kolektyvo „Vilnis“ meno vadovu, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro choristu Juozu Vasiliauskiu.
„Londono karališkojoje akademijoje viskas – atmosfera, kolegos, tvarka – skiriasi nuo Lietuvos. Tik dėstytojas, pas kurį pakliuvau, dirba panašiai kaip ir mano buvusi mokytoja Regina Maciūtė.
Man pasisekė, kad galiu tobulinti žinias. Londone dirbama labai koncentruotai“, – entuziastingai pasakojo Lauryna.
- Jūs – Londone, jūsų vyras Vilniuje. Ar sunku puoselėti šeiminius santykius per atstumą?
- Laikausi požiūrio, kad reikia kuo mažiau savęs gailėtis. Man pasisekė, kad mano vyras skatina mane tobulėti, ieškoti savo kelio – jis pritarė, kai išvykčiau studijuoti.
Jaučiuosi jam labai dėkinga ir skolinga už tai. Manau, būtų neprotinga, jei jam skambinčiau iš Londono ir jaudinčiau savo verkšlenimais, juo labiau kad man ten nėra blogai.
Jei Londone tampa liūdna ar vieniša, tai reiškia, kad per mažai dirbu ir turiu per daug laiko gailėtis savęs. Savigaila – destruktyvi!
- Atrodo, kad jūsų optimistiškai natūrai artimas naujausias Sofi vaidmuo J.Massenet operoje „Verteris“?
- Keturiolikmetė Sofi – vienintelė šviesi dėmė kančių ir aistrų prisodrintame „Verteryje“. Ji šiuo metu manyje tiesiog apsigyvenusi.
Tačiau scenoje ir šią heroję paliečia baisi tragedija dėl to, kad jos vyresnioji sesuo Šarlotė nusisuka nuo meilės.
Žiūrovas niekada nesužino, kaip susiklostys šios paauglės ateitis, kaip jos likimą paveiks šeimos tragedija.
Man atrodo, kad solistas, kurdamas vaidmenį, neišvengiamai įlieja į jį savo asmeninės patirties.
Ir man gyvenime yra tekę pažinoti mergaičių, kurias stipriai pakeitė šeimoje įvykusi tragedija, – ką tik buvusios vaikiškos, nerūpestingos, jos staiga tapo pesimistės, sakančios, kad „gyvenime niekas neturi prasmės“.
- Kaip atremtumėte tokius žodžius?
- Mes patys esame savo laimės kalviai – turime savo darbštumu ir ryžtu siekti laimės. Juk iš tiesų laimei ir esame skirti.
Visi turime šansą būti laimingi ir mylimi – tik reikia to nusipelnyti, neišsigąsti, kaip išsigando „Verterio“ Šarlotė. Pabūgusi tikro jausmo, ji sugriovė ir savo pasaulį, ir viską aplinkui.
Mes visi esame labai skaudžiai baudžiami, jei išduodame savo svajones, savo tikrus jausmus. Manau, tokiais atvejais supyksta Dievas ar likimas.
- Su tokia nuostata jums turbūt nebuvo sunku pritapti Londone?
- Nepajutau jokio sukrėtimo – nežinau, ką tokiais atvejais jaučia žmonės ir ką turėjau pajausti aš.
Man buvo labai gera Lietuvoje, bet ir nuo rugsėjo gyvendama Londone nė karto neturėjau progos pasijusti svetimšalė.
Londono gatvėse matau kitokius žmones nei Lietuvoje – jie laisvi, nebijo išreikšti savęs, ne tokie suvaržyti aplinkinių nuomonės.
Man tai labai patinka – pradedant nuo garso kolonėles pasistačiusių muzikantų metro stotyse iki arijas krantinėse plėšiančių dainininkų.
Karališkojoje akademijoje esame visi vienos „tautybės“ – muzikinės.
Be to, mūsų, lietuvių, čia yra visai gausus būrelis – akordeonistas Martynas Levickis, pianistas Mantautas Katinas, mano kolega Vytautas Jakštas.
- Sprendžiant iš lietuvių muzikų gausos prestižinėse pasaulio akademijose, mūsų tauta mažytė, bet labai daininga. Kaip manote, kodėl toks prastas yra lietuviškos popmuzikos lygis?
- Nesu didelė lietuviškos popmuzikos žinovė, bet pabandysiu atsakyti.
Prisimenu, kai mano bendrakursiai sukūrė grupę „Bavarija“, iš pradžių Deivydas Zvonkus rašė nuostabias dainų aranžuotes – klausėmės jų tiesiog be atokvėpio.
Dabar, man atrodo, popmuzikantai dažniausiai pataikauja publikai ir siekia kuo lengvesnio pelno. Jie orientuojasi į labai neaukštą lygį, užuot švietę ir pakylėję mažiau išmanančius muziką.
Pakanka prisiminti televizijos projekto „Triumfo arka“ sėkmę. Jis parodė, kiek daug yra dainuojančio, turinčio potencialą jaunimo.
Taip pat parodė, kad publika puikiai priima kur kas aukštesnio lygio muziką, negu įsivaizduoja popmuzikos prodiuseriai, siūlantys vieno ar trijų akordų „muziką“.
Publika išalkusi ir protingesnių tekstų. Apskritai mes, kaip tauta, nesame tokie paviršutiniški, kaip mums kartais stengiamasi įteigti.
- Jei žemėlapyje tektų pažymėti L.Bendžiūnaitės Londoną, kur smeigtumėte vėliavėles?
- Tikrai ne prie parduotuvių. Gaunu stipendiją, bet ji anaiptol ne Nobelio premija, tad Londone apsipirkinėjau tik vieną kartą – prieš Kalėdas pirkau lauktuvių namiškiams.
Nėra tam ir laiko – būnu laiminga, jei po studijų visą valandą keliaudama namo iš nuovargio neužmiegu traukinyje. Tad vėliavėles smeigčiau tiesiai į Londono plaučius – į žaliuosius didžiuosius parkus, puikią gamtos užuovėją.
Žinoma, kitas didelis Londono privalumas – nemokami muziejai ir galerijos. Galiu valandas praleisti Viktorijos ir Alberto muziejaus skulptūrų galerijoje ir prie Paulio Cezanne'o bei puantilistų darbų muziejuose.
* * *
Gyvena tarp Vilniaus ir Londono
* Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje įgijusi dirigavimo specialybę, L.Bendžiūnaitė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavo dainavimą.
* 2002 m. L.Bendžiūnaitė laimėjo konkursą Provanso Ekso festivalyje (Prancūzija) dainuoti P.Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“. 2003 m. dainininkė laimėjo pirmąją vietą tarptautiniame XXI a. meno konkurse „KijevVorzel“, 2006 m. tapo B.Grincevičiūtės kamerinio dainavimo konkurso diplomante (geriausias lietuvių kompozitoriaus ir W.A.Mozarto kūrinio atlikimas), 2007 m. V.JonuškaitėsZaunienės konkurse pelnė antrąją premiją.
* Solistė stažavosi tarptautiniuose dainavimo kursuose Provanso Ekse, operos kursuose „Oper OderSpree“. Šiuo metu ji studijuoja Karališkojoje muzikos akademijoje Londone.
* Ksenija M.Musorgskio „Borise Godunove“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Pepė G.Kuprevičiaus miuzikle „Kirvirsavero saloj“ Filharmonijoje, Mary Ch.W.Glucko „Girtuoklio išblaivinime“ Tytuvėnų vasaros festivalyje, soprano partija projekte „Mitas konceptualiai. Jurgio pasakojimai“, Sofi J.Massenet „Verteryje“ – tai naujausi L.Bendžiūnaitės vaidmenys.