Tarp jų pasitaiko vis daugiau į įprastines dvi ar net tris valandas nesutelpančių kūrinių.
Amerikoje dviejų dalių filmą kurti sau leidžia nebent Quentinas Tarantino, o kitose šalyse – ir mažesnio kalibro režisieriai.
Bet ši populiarėjanti praktika visai nė motais Lietuvos kino rodytojams ir platintojams – pagrindiniams kino repertuaro politikams.
Jie, kaip ir tikrieji politikai, yra neprognozuojami – jų pažadais jau seniai negalima tikėti.
Į ekranus lapkritį išleidę prancūzų filmo apie garsiausią nacionalinį nusikaltėlį pirmąją dalį „Žakas Merinas: mirties instinktas“, jie taip ir nesuteikė progos ekrane pamatyti antrąją, nors ir skelbėsi, kad gruodį parodys.
Keista, nes repertuaras neplyšo nuo naujienų. Jis Kalėdų bei naujamečių švenčių dienomis buvo labai skurdus.
Žiūrovai buvo priversti rinktis tarp „Australijos“ ir animacinių „Despero nuotykių“.
Lietuviška „5 dienų avantiūra“ per pusantros savaitės tapo repertuarine seniena. Nors platintojai buvo optimistiškai nusiteikę ir skelbė net „Madagaskaro II“ rodymus paankstinę, kad tik „išvalytų“ ikišventinį repertuarą šiam „šedevrui“.
Be visagalių finansinių rodiklių, kurie, matyt, platintojus paskatino Žaką Meriną pasiųsti velniop, juk egzistuoja ir paprasčiausias padorumas.
Padorūs verslininkai tesi pažadus. Pažadėjai – parodyk.
Žako Merino biografijos ekranizacija gal ir ne tas filmas, be kurio neįsivaizduojama kino istorija.
Bet vis dėlto tai skoninga, nacionalinio kino tradicijomis pagrįsta kultūringa septintojo dešimtmečio stilizacija, kuri, tiesa, pirmoje dalyje taip ir neatsakė į klausimą, kokia idėja ją paskatino kurti. Normalu – tai juk antrosios dalies intriga.
Fiodoro Bondarčiuko filmas „Gyvenama sala“, kurioje šiuo metu vakarus leidžia publika, gal dar menkesnis įvykis. Bet užtat gana įdomus ideologiniu požiūriu.
Smalsu bent jau tai, ar režisierius antroje dalyje liks ištikimas nors ir paprastoms, bet aktualioms pirmosios dalies antitotalitarinėms metaforoms.
Juk iš „9-osios kuopos“ režisieriaus, kuriam galvelę už šį „urapatriotinį“ filmą Vladimiras Putinas glostė, visko gali laukti.
Jeigu Lietuvos kino platintojai nusispjaus į savo pažadus, į šias filmų turinio (o ne formos) intrigas gali tekti atsakyti vaizdajuostėmis prekiaujantiems piratams.
Jie kaip buvo kinomanų paguoda beveik dvidešimt metų, taip ir liko.
Ironiška, bet jais, skirtingai nei kino rodytojais ir platintojais, galima pasitikėti.