Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigiasi šio konkurso pirmasis turas.
Poryt Filharmonijoje iš 11 šalių atstovaujančių 29 smuikininkų varžysis tik šeši žiuri atrinkti finalininkai.
„Išsakykite tai, kas jums svarbu. Galvokite apie muziką, o ne apie save“, – dalyvius prieš konkursą ragino žiuri pirmininkas, daugelio tarptautinių konkursų nugalėtojas 61 metų G.Kremeris.
Šis vienas geriausių planetos smuikininkų pasidalijo mintimis apie varžybas ir tikrąjį meną.
- Jūs – vienas labiausiai užimtų pasaulio muzikų. Kodėl jums svarbu kas ketverius metus praleisti savaitę Vilniuje vadovaujant J.Heifetzo konkurso žiuri?
- Man rūpi Baltijos šalių muzikos tradicijos, norisi palaikyti šių šalių ir apskritai gabų pasaulio jaunimą. Kadangi esu kilęs iš Rygos, jaučiuosi tvirtai susijęs su šiais kraštais.
Vilnius man – ne tik J.Heifetzo gimtinė, bet ir mano pirmųjų gastrolių, kūrybos sėkmių ir pažinčių miestas. Kadaise čia pagrojau savo pirmąjį rečitalį.
Vilniuje prieš dvylika metų buvo suburtas ir pirmosioms savo Europos gastrolėms rengėsi mano vadovaujamas kamerinis orkestras „Kremerata Baltica“. Tarp jo muzikantų taip pat yra J.Heifetzo konkurso dalyvių.
J.Heifetzas buvo vienas iš nedaugelio pasaulio artistų, turėjusių labai ryškų, savitą braižą. Jo grojimą būdavo galima atpažinti per kelias sekundes.
Šiemet jaunimo susidomėjimas konkursu labai išaugo – parengiamajam jo etapui užsiregistravo net 52 smuikininkai iš 22 šalių.
Taigi galime tikėtis išgirsti ne tik skirtingų nacionalinių smuikavimo mokyklų pavyzdžių, bet, duok Dieve, ir įdomių individualybių.
- Ar šiuolaikiniame globalizacijos amžiuje savitumas muzikoje netampa vis didesne retenybe?
- Tikros asmenybės, saviti talentai – visais laikais retenybė. Kas pasakys, kada jų būna daugiau ar mažiau?
Aišku, komercija neigiamai veikia meno pasaulį – ji tapatina sėkmę su masine paklausa. Iš tikrųjų patikti daugumai iš karto nėra talento požymis.
Pasiekti ir suvokti originalumą kartais yra kur kas sunkiau negu plaukti su sėkmės ir pripažinimo banga.
Tikri atlikėjai ir melomanai nesitaiko prie bandos – jie pasikliauja savo širdimi ir sprendimais.
Tokių žmonių visada yra nedaug – laimė jų sutikti.
- Ar tikras menas ir varžybos neprieštarauja vienas kitam?
- Aš nesu didelis konkursų mėgėjas. Tikras menas – tai ne varžybos.
Tačiau muzikantams konkursai tam tikra prasme yra naudingi.
Jie moko dalykų, kurie lydi artistą visą gyvenimą: reikiamu momentu susitelkti, mobilizuoti jėgas, galvoti tik apie muziką – ne apie save.
Manau, kad iš tikrųjų nesėkmingų konkursų nebūna. Tikras artistas yra pastebimas visada, kad ir kokią premiją jis gautų ar jos negautų.
Galima bet ką apakinti vardais, ryškia suknele ar be suknelės, tačiau tai, kas tikra, anksčiau ar vėliau išryškėja.
Man atrodo, svarbiau yra išsisakyti, o ne ką nors laimėti.
Juk ne visi laureatai tampa išskirtiniais menininkais.
- Ar jaučiate krizės alsavimą? Gal ji pakoregavo kūrybinius planus?
- Krizė orkestro dar nepalietė. Rytoj Filhamonijoje koncertuosiu su „Kremerata Baltica“.
Po to mes vyksime į šešių savaičių turnė po Vokietiją, Italiją ir Australiją.
Gastrolėse grosime ir Ramintos Šerkšnytės kūrinį „De profundis“ – jis bus tarsi Baltijos šalių muzikos vizitinė kortelė.
Nemanau, kad sunkmetis galėtų pakoreguoti mūsų požiūrį į kūrybą, siekius ir įvaizdį.