- Romano „Alabama Song“ įžangoje jūs pats teigiate, kad tai nėra biografinė knyga. Tad kur riba tarp tikrovės ir pramano?
- Ribos nėra, nes mane įkvėpė du realūs gyvenimai – Zeldos Fitzgerald ir jos vyro Scotto. Mane įkvėpė jų gyvenimai, kaip kitus romanus įkvepia aktualijos arba realūs personažai. Skirtumas tik tas, kad šie personažai – įžymybės. Tačiau techniškai viskas lieka taip pat: pasitelkus vaizduotę, transformuojama tikrovė. Kadangi mano vaizduotė labai skurdi (juokiasi), aprašau dalykus, kuriuos žinau, žmones, kuriuos sutikau, kartais – ką pats patyriau. Šiaip ar taip, kiekvienas rašytojas turi savą būdą tikrovę paversti pramanu.
- Kodėl pasirinkote būdą pasakoti pirmuoju asmeniu?
- Atvirai sakant, svyravau apie dešimt minučių! (Juokiasi) Norėjau papasakoti apie Zeldos gyvenimą. O jos gyvenimas buvo intensyvus. Ji – nepaprasta, neeilinė. Tuomet pagalvojau, kad negaliu rašyti nei paisydamas atstumo, nei neutraliai. Ji gyveno ekstremaliausiu būdu iki pat pabaigos, net jos mirtis ekstremali: ji psichiatrijos ligoninėje sudegė gyva.
Zeldos Fitzgerald gyvenimas prasideda kaip auksinė legenda, o vėliau virsta tragedija, iš pradžių jis atrodo kaip fėjų pasaka, o po kelerių metų virsta nusileidimu į pragarą. Tokio gyvenimo negalėjau pasakoti trečiuoju asmeniu. Tad beliko pasirinkti: arba pasakoti Scotto balsu, arba – Zeldos. Jos balsas literatūriniu požiūriu man pasirodė įdomesnis.
- Ar nesunku įlįsti į tokios moters kailį?
- Kiekvienoje knygoje aš sau metu formos iššūkį. Jeigu nėra kūrybinio iššūkio, rašyti tampa nuobodu. Didžiausias sunkumas su Zelda – ne tas, kad turi įsiskverbti į moters sielą, o tas, kad turi įsiskverbti į jos psichiką. Didžiausias vargas – priversti skaitytojus išgyventi jos pamišimo momentus. Momentus, kai ji nuslysta.
- Kokia iš tikrųjų liga ją kankino?
- Nežinau... Psichiatrai, kurie buvo su ja susidūrę tais laikais, sakė, kad ji buvo šizofrenikė. Tačiau amerikiečių psichiatrai, kurie jos atvejį ištyrė iš naujo 1980 ir 1990 metais, sako, kad ją, be jokios abejonės, kamavo maniakinė arba bipolinė depresija. Jeigu tai tiesa, tai ji buvo neteisingai gydoma nuo šizofrenijos, kuria nesirgo.
Jos atveju mane labiausiai sujaudino tai, kad ji parašė vienintelį romaną „Pakvieskite mane šiam valsui“, kai buvo gydoma psichiatrinėje ligoninėje 1930-aisiais. Romaną ji parašė per tris savaites. Pamėginkite įsivaizduoti, kad pamišėlė parašytų tokią knygą. Ypač šizofrenikė, nes šizofrenija anaiptol nestimuliuoja rašyti romanų. Man atrodo, kad sergant šizofrenija gali tapyti arba rašinėti eiles, bet romanas reikalauja būti labai konstruktyviam...
- Manote, kad Scottas pastūmėjo ją į beprotybę?
- Manau, kad niekas nieko nepastūmėja į beprotybę. Tai būna tavyje nuo vaikystės arba paauglystės, o paskui liga pasireiškia. Kai kurie Scotto draugai nemėgo Zeldos, buvo įsitikinę, kad ji skatina jį girtauti. Tai kvaila. Kai Zelda sutiko Scottą, jis jau buvo gerokai prasigėręs, nes pradėjo lėbauti labai anksti. Manau, kad ji nepavertė Scotto alkoholiku, o jis nepadarė jos pamišėle, nes jie abu jau turėjo savo silpnąsias vietas gerokai prieš susitikdami.
- Ar be Zeldos Scottas būtų tapęs tokiu rašytoju, kokiu tapo?
- Sunku pasakyti, nes skaitant Scotto romanus ir apsakymus į akis krenta, kad visos jo vaizduojamos moterys yra Zeldos įsikūnijimai. Iš pradžių tai jaunos, žavios ir patrauklios merginos, o vėliau, „Švelnioje naktyje“, ji tampa labai problemiška moterimi. Ką jis būtų parašęs be jos, nežinau. Tikriausiai ką kita. O gal jis pasirinko Zeldą, kad ji taptų jo romanų heroje.
- Pora labiau iš išskaičiavimo nei iš meilės?
- Gali būti, kad jis jautė, jog ji – labai keista, bet labai talentinga moteris. Tai netgi neabejotina! Zelda ir buvo labai talentinga. Ji nebuvo labai išsilavinusi, tačiau buvo apdovanota stipria intuicija. Ji sugebėjo labai tiksliai įvertinti Scotto ir jo bičiulių literatūros kokybę. Ši jauna moteris buvo visiškai jį užvaldžiusi. Tad klausimas, kurį pateikiu savo knygoje ir keliu realiame gyvenime, yra: „Kas mus traukia prie kito žmogaus?“ Tai – amžinas klausimas.
- Kas, jūsų manymu, siejo Fitzgeraldų porą?
- Zelda beprotiškai traukė Scottą, ir atvirkščiai. Tačiau iš tikrųjų Zelda neieškojo meilės per Scottą ir kitus vyrus. Ši jauna moteris stengėsi ištrūkti iš slegiančios aplinkos. Ji buvo kilusi iš Alabamos aristokratų šeimos. Popieriuje tai atrodo žavinga, bet tikrovėje reiškia baisiai griežtus papročius ir puritoniškumą. O ji svajoja švytėti, sklęsti dangaus platybėse.
Jai bent kelerius metus suteikia Scottas. Užtat vėliau ateina baisus nuosmukis. Juos traukia vieną prie kito, bet ne dėl įprastų priežasčių. Manau, kad jie buvo kompanionai, tad labai šiuolaikiški. Zelda ir Scottas – partneriai ir laimėje, ir nelaimėje. Įdomu, kad juos abipusiškai traukė fizinės savybės ir romantika, tačiau po visu tuo slypėjo suinteresuotumas vienas kitu. Kitaip jų santykiai nebūtų trukę taip ilgai.
- Kaip atsitiko, kad jūs susidomėjote Zelda ir Fitzgeraldais?
- Žinoma, per Scottą. Man buvo dvidešimt metų. Prastai išmaniau užsienio literatūrą, tad puoliau prie amerikietiškosios ir labai greitai perskaičiau Scotto knygas. Jis mane užbūrė. Jo knygose atskleidžiama svajonių gyvenimo pusė. Vos dvidešimties metų jis išgarsėjo visame pasaulyje. Kai esi to paties amžiaus ir svajoji rašyti, Scottas tampa stabu. Bėgant metams supratau, kas iš tiesų buvo Scottas: labai nusivylęs žmogus, kuris slepia asmeninius nusivylimus po išoriniu blizgesiu, bohemišku ir prašmatniu gyvenimu.
Mano kelionė su Fitzgeraldais iš tiesų yra asmeninis tobulėjimo kelias. Iš pradžių tai buvo panašu į iliuziją, o paskui supratau, kad Scottas nėra Getsbis, o tai suprato labai mažai žmonių! Jis – daug sudėtingesnė asmenybė... iš kūno, emocijų ir kartais genialių dalykų, kaip ir visos žmogiškosios būtybės. Aš perėjau nuo idiliškos vizijos prie tikrovės, kurią ir pamėginau aprašyti savo romane.
- Kaip gimė pavadinimas „Alabama Song“?
- Tai graži istorija. Norėjau, kad pavadinime būtų žodis „Alabama“, nes tai Zeldos padangė. Tai iš tikrųjų šios knygos ir jos gyvenimo užutekis. Be to, savo vieninteliame romane, kuris yra autobiografinis, Zelda pasivadina Alabama. Jungtinėse Valstijoje dažnai slapyvardžiu imamas valstijos pavadinimas, pavyzdžiui, Tennessee Williamsas. Paskui prisiminiau dainą „Alabama Song“, kurią dainuoja „Doors“, o vėliau Davidas Bowie. Daina, panaši į bliuzą, paimta iš ketvirtajame dešimtmetyje sukurtos Bertoldo Brechto operos. Istoriškai ji labai tinka knygai. Juolab kad ji apie svaigalus, praradimą...
Idėja prašyte prašėsi. Net nepagalvoję, kad pasiseks, paprašėme Bertoldo Brechto dukters leidimo pasinaudoti pavadinimu. Ji panoro perskaityti romaną ir galiausiai sutiko. Buvau pamalonintas ir nustebęs, nes retai kūrybos paveldėtojai sutinka perleisti pavadinimą. Iš jos pusės tai buvo labai elegantiška.