Naujas G.Ritchie filmas „Rokenrola“ siužeto netikėtumu nusileidžia ir režisierių išgarsinusiam „Lok, stauk arba šauk“, ir vėlesniam „Revolveriui“.
Nedaug yra režisierių, kurie sugeba šiurkščiai, bet nevulgariai tyčiotis kad ir iš tolerancijos madų. Pavyzdžiui, iš homoseksualistus užjaučiančios lyrikos.
Humoro netrūksta
Absurdišką situaciją, kai savo sėbrui gėjui herojus Vienas Du (Gerardas Butleris) kažką intymaus duoda vien todėl, kad sėbras susiruošė į kalėjimą, o paskui visą juostą prakaituoja iš gėdos, nes sėbras taip ir nesėdo, režisierius konstruoja visai neveidmainiškai.
Matyt, tai ir yra tas sunkiai apibūdinamas britiškas humoras. Jo naujame filme išties netrūksta, jis – firminis G.Ritchie ženklas. Būtent humoras šį kiek užtęstą filmą paverčia tiesiog sveiku kūriniu.
Kine, kaip ir visuomenėje, retsykiais atsiranda žmonių, kurie atsainiai šaiposi, replikuoja, linksminasi, lipa ant kulnų rimtuoliams.
Trypia rokenrolą
Šiaip ar taip, „Rokenrolos“ personažai labiau primena ne Q.Tarantino kiną, o brolių Coenų komedijas, ypač „Perskaityk ir sudegink“.
Brolių Coenų juokai vis dėlto karčiai ir piktokai primena apie sukvailėjusį pasaulį, o G.Ritchie trypia ant to pasaulio likučių rokenrolą vadovaudamasis filosofija: gyvenk ir žvenk.
Savo firminius ritmus režisierius trypia ant nekilnojamojo turto problematikos ir verslaus snobizmo, kurio įvaizdžiu filme tampa neįkainojamos vertės paveikslas. Jis priklauso rusui verslininkui, stebėtinai panašiam į Romaną Abramovičių.
Juostoje matome tik paveikslo rėmus. Paties paveikslo turinys G.Ritchie, kaip ir besikeičiančių to paveikslo savininkų, nedomina. O domina pinigų ir paveikslo išlupinėjimo ritmai ir metodai be jokių estetinių ar moralinių skrupulų.
Londonas – apšnerkštas
Intelekto nesubjauroti veidai, į save lenkti pirštai purvinomis panagėmis ar lakuotais nagučiais, milžiniškos statybų aikštelės, apšnerkštos landynės, šiukšlinos gatvės, idiotiški dialogai – toks G.Ritchie kino Londonas, kuriame jis jaučiasi jaukiai.
Nepaisant iš pirmo žvilgsnio šiame sumautame filmo pasaulyje išnykusios vertybių skalės, vis dėlto galima įžvelgti keistą paradoksą.
Kaip bent šiokių tokių teigiamų bruožų turintis herojus filme pasirodo kliedintis narkomanas Rokenrola.
Kai jis finale nusprendžia tapti toks, koks buvo jo verslus dėdė, supranti – ateityje G.Ritchie kino šokiai greičiausiai bus kur kas niūresni.