Retokai būna, kad kino mėgėjui galėtum parekomenduoti visus kurios nors kino festivalio programos filmus ir nebijotum sulaukti priekaištų. Festivalio „Žiemos ekranai“ prancūzų kino klasikos programa „Juoda ir balta“ yra būtent tokia.
Dešimt filmų – dešimt pripažintų skirtingų žanrų kūrinių. Svarbiausia, kad jie ir šiandien jaudina, kelia įvairiausių emocijų.
Sunku šioje programoje išskirti svarbesnius filmus – neįmanoma ginčytis nei dėl Robert'o Bressono „Bulonės miško dramos“, nei dėl poetinio realizmo etalonu laikomų Marcelio Carne „Galiorkos vaikų“. O ką jau kalbėti apie susitikimą su prancūzų kino simboliu Jeanu Gabinu Jeano Renoiro filme „Žmogus žvėris“!
Vis dėlto pabandysiu išskirti tuos autorius ir kūrinius, kurie dažniausiai prisimenami kalbant apie šiandienos kiną.
Kūnas paslaptingai dingsta
Pastarąjį dešimtmetį vis daugiau filmų tituluojami juoduoju kinu ar bent jau teigiama, jog ši kino rūšis darosi vis aktualesnė ir dabarties kūrėjams.
„Žiemos ekranai“ suteikia galimybę pamatyti klasikinius prancūzų juoduosius filmus, padariusius didžiulę įtaką amerikiečių kinui.
Šiandien bus parodytas Henri Georges'o Clouzot dar 1955 metais susuktas detektyvas „Apsėstieji“.
Kino istorikai neabejoja, kad šis kūrėjas buvo vienas svarbiausių siaubo filmų meistro Alfredo Hitchcocko varžovų.
Kalbama, kad Pierre'o Boileau ir Thomas Narcejaco romano „Ta, kurios nebebuvo“ ekranizacijos teises norėjo nusipirkti ir Hitchas. Bet jį keliomis valandomis aplenkė būtent H.G.Clouzot.
„Apsėstuosiuose“ pasakojama istorija apie žmogžudystę, kuriai ryžtasi dvi pensiono direktoriaus Mišelio moterys – žmona ir meilužė. Jos nori paslėpti Mišelio kūną, bet jis paslaptingai dingsta.
H.G.Clouzot nesinaudoja jokiais primityviais žiūrovų gąsdinimo būdais. Režisieriaus talentas – gebėjimas bauginti vis tirštinama grėsminga atmosfera, o niūrus humoras liudija atsiskyrėlio, netikinčio nė vieno herojaus geromis užmačiomis, pasaulėjautą.
Įkvėpė ne tik amžininkus
Pokarinio amerikiečių kino gerbėjas Jeanas Pierre'as Melville'is, tituluojamas „naujosios bangos“ krikštatėviu, tais pačiais metais sukūrė „Bobą lošėją“ – istoriją apie buvusį nusikaltėlį, kurį gyvenimas verčia grįžti prie nešvarių darbelių.
Juodojo kino sinonimu tapusį J.P.Melville'į puikiai pažįsta Jeano Luco Godard'o filmo „Iki paskutinio atodūsio“ gerbėjai – prancūzų detektyvo tėvą J.L.Godard'as įkalbėjo suvaidinti pasipūtusį amerikiečių rašytoją, iš kurio interviu ima aktorės Jean Seberg vaidinama herojė.
J.P.Melville'io filmai įkvėpė ne tik amžininkus. Jo detektyvinių kūrinių kadrų grakštumu ir ritmo pajauta žavisi daugelis šiuolaikinių autorių.
Rūpėjo tikrovės briaunos
1934 metų Jeano Vigo „Atalanta“ – vienas garsiausių kino istorijoje autorinių filmų. Jame pasakojama istorija apie jaunavedžių kelionę barža, jaunosios susižavėjimą Paryžiumi, jos pabėgimą ir paieškas.
„Naujosios bangos“ genijus François Truffaut sakė, kad J.Vigo turi gerokai daugiau priežasčių būti savimi patenkintas nei jo kolegos.
„Jis iš amžininkų išsiskyrė pačių įvairiausių tikrovės pusių – daiktiškojo pasaulio, socialinės terpės, herojų, jų jausmų, o ypač fizinės realybės pasaulio, – vaizdavimu“, – buvo įsitikinęs F.Truffaut. Visa tai aktualu ir dabarties autoriams.
Daugelį šios „Žiemos ekranų“ programos filmų įmanoma pažiūrėti ir namie, bet tai negali prilygti vaizdo puotai, kurią siūlo tradicinė kino juosta.
Dar neištirtos jos galimybės perteikti pasaulio grožį ir jo skausmus buvo pagrindinis retrospektyvos „Juoda ir balta“ autorių įkvėpimo šaltinis.
* * *
Vilioja ir garsiais aktoriais
* Ketvirtasis prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“ vyks iki vasario 8 dienos Vilniuje, Kaune ir Panevėžyje. Šiemet „Žiemos ekranuose“ bus parodyta dešimties kino klasikos ir dešimties naujų filmų programa.
* Nors naujų filmų programą galima vadinti kate maiše, bet toje programoje galima nuspėti Lietuvos žiūrovų favoritus. Lietuviai greičiausiai trauks į ilgai lauktą garsiausio Prancūzijoje gyvenančio gruzinų režisieriaus O.Joselianio 2006-ųjų filmą „Sodai rudenį“. Dažnai pajuokaujama, kad O.Joselianis gruziniškų motyvų randa ir filmuodamas didmiesčio gatves, ir dabartinių piliečių vakarėlius prie stikliuko.
* Nemažai festivalio filmų vilioja garsiomis aktorių pavardėmis. I.Huppert pamatysime plačiajai auditorijai skirtame filme „Namai“ (rež. U.Meier), S.Lopezą ir J.M.Barrą – nejaukiame, nepasitenkinimo socialine būtimi sklidiname „Parke“ (rež. A.des Pallieres'as), V.BruniTedeschi – karčiame ir kartu lyriškame pasakojime „Tobula pora“ (rež. N.Suwa).