Holivudo veteranas C.Eastwoodas apdovanotas absoliučia dramos, kaip žanro, klausa.
„Laumės vaikas“ stebina režisieriaus sugebėjimu sėdėti ant dviejų kėdžių – populiariosios kultūros ir didžiojo kino.
C.Eastwoodas ir šį kartą klasikinio kino patosą taiko istorijai apie mažo žmogaus išdidumą ir vienišumą visuomenėje.
Kurtas pagal tikrą istoriją
Filmo pagrindu tapo tikra istorija, įvykusi Los Andžele praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Telefoninio ryšio kompanijos darbuotoja Kristina (vaid. Angelina Jolie) netikėtai iškviečiama į darbą ir tuo metu dingsta jos devynmetis sūnus.
Policija pradeda paiešką tik po paros, o po pusmečio moterį pradžiugina žinia, kad vaikas atsirado. Džiugų jaudulį pakeičia nusivylimas. Berniukas, su kuriuo Kristina susitinka, yra svetimas vaikas, tvirtinantis, kad ji ir yra jo motina.
Kristina nepaliauja skambinti į dingusių vaikų skyrių, užsispyrusi teigia, kad jai primetė vaiką, ir galop atsiduria psichiatrijos ligoninėje.
Jos įkyrumas teršia policijos darbo reputaciją. Tai, atrodo, yra vienintelė ir nelabai įtikinama priežastis, kodėl jos skausmo negirdi teisėsauga.
Alsuoja meistryste
Bet C.Eastwoodas tuo ir įdomus, kad nekalba apie konkrečias policijos ar visuomenės abejingumo priežastis. Jo „Laumės vaikas“ – tai tradicinė metafora apie herojų, kuris tiesiog yra vienas prieš visuomenės grietinėlę.
Tik atsitiktinumas priverčia policiją persvarstyti bylą – atrandamas devynmečius vaikus žudęs maniakas. Galimybė, kad tarp jų buvo ir Kristinos sūnus, gana didelė. Be to, berniukas galėjo nuo maniako ir pabėgti.
Juosta alsuoja įprastine C.Eastwoodui meistryste, savaime teikiančia malonumą. Kita vertus, filmą nesunku apkaltinti dėl teigiamų ir neigiamų herojų stereotipų schemų, kurių gyvybė priklauso tik nuo aktorystės meno.
Įdomiau tai, kad neigiami herojai filme yra lyg beveidžiai, o teigiami apdovanoti individualiais ir stipriais charakteriais.
Tai pirmiausia pasakytina apie A.Jolie suvaidintą Kristiną. Tokio energingo ir jausmingo socialinio vaidmens ji dar nėra suvaidinusi, nors ir bandė šiuolaikinėmis problemomis spekuliuojančiame Michaelio Winterbottomo filme „Nenugalėta širdis“.
C.Eastwoodo pilietinis patosas slypi tame, kad šioje istorijoje su labai abejotina pabaiga jis išskiria socialiai aktyvius žmones.
Nesvarbu, ar tai būtų Kristinos gynėjas pastorius Gustavas (Johnas Malkovichius), ar šiek tiek padorumo turintis detektyvas Lesteris (Michaelas Kelly).
Blogiukai – beveidė minia, kurios priešakyje – vaikas.
Vaikiškas blogio veidas
Keistas dalykas – filmų pagal tikras istorijas anotacijos. Kur jose baigiasi realios istorijos, pagal kurią sukurtas filmas, kontūrai ir prasideda filmo, kaip kino kūrinio, pristatymas, suprasti beveik neįmanoma.
„Laumės vaiko“ anotacijose kalbama, kad berniūkštis, kurį policija pakiša Kristinai, nori gražiai pagyventi didmiestyje.
Filme apie tai neužsimenama. Paaiškinti, kodėl vaikigalis meluoja, – neįmanoma. Šiurpiu mažamečio sadisto elgesiu apibendrinamas ne žmoguje įsišaknijęs, bet vos įleidęs šaknis blogis.
Ypač įdomu stebėti, kaip C.Eastwoodas kuria vaizduojamą laiką. „Laumės vaikas“ sukelia kokybiškos praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio stilizacijos įspūdį. Bet tik įspūdį.
„Laumės vaikas“ anaiptol nėra svaiginantis konkretaus laikotarpio restauravimas, kaip, tarkim, Ridley Scotto tikra istorija „Amerikos gangsteris“.
C.Eastwoodo filme trečiojo dešimtmečio iliuzija kuriama į pirmą planą iškeliant detales, paryškinant aprangos akcentus. Supranti, kad režisierius „lošia“ stambiais ir vidutiniais aktorių planais, o kadro gilumoje – visiškai sąlygiška Amerika.
Viena kita ryški detalė, viena kita skrybėlėta persona – ir kinomano vaizduotė jau tarsi pasirengusi užpildyti filmą smulkmenomis. Pračiuožia riedučiais A.Jolie herojė pro nusidriekusią telefono operatorių eilę – ir jauti Holivudo aukso amžiaus kiną.
O begėdiškai ryškia raudona spalva dažytos Kristinos lūpos padeda atkurti to meto išsišokėlių moterų madas, sukurti herojės charakterį, padėjusį jai iškelti savo problemos svarbą virš minios abejingumo.