J.Šikšnelis šiuo metu laukia ką tik dienos šviesą išvydusio istorinio romano „Mirties varos“ (LRS leidykla) įvertinimo.
Kai prieš aštuonerius metus klaipėdietis už romaną „Kryžiau žalio medžio“ gavo I.Simonaitytės ir Žemaitės literatūros premijas, kritikai juokavo, kad J.Šikšnelis gali ramiai numirti, nes nieko geresnio jau nebesukurs.
„Šiai kritikų nuomonei bandau prieštarauti ir rašau toliau. Juolab kad pagrindinis knygų vertintojas yra ne kritikai, o skaitytojai“, – sakė 58 metų rašytojas.
- Skaitytojų dėmesiu neturėtumėte skųstis, nes Raido Dubrės slapyvardžiu esate parašęs devynis detektyvinius romanus. Detektyvai visuomet buvo skaitoma literatūra, ar ne?
- Kritikai lietuvių autorių parašytus detektyvinio žanro kūrinius vertina skeptiškai. Matyt, jie mano, kad daryti nusikaltimą ir rašyti apie nusikaltimą yra vienas ir tas pat.
Tačiau, LATGAA duomenimis, mano detektyviniai romanai pastaraisiais metais buvo tarp skaitomiausių.
- Vadovaujate Klaipėdos I.Simonaitytės bibliotekai. Jums neturėtų būti sudėtinga nustatyti savo knygų skaitomumą?
- Mūsų bibliotekoje yra beveik visi mano romanai. Dabar viskas kompiuterizuota, todėl iš tiesų nebūtų sunku pasitikrinti savo knygų reitingus. Tačiau to nedarau sąmoningai.
Mūsų bibliotekoje yra daugiau nei milijonas knygų. Daugelis prieš 20-30 metų išleistų knygų stovi nejudinamos. Bijau nusivilti, kad ir koks nors mano romanas gali būti tarp jų.
- Kodėl pasirinkote istorinio romano žanrą? Juk tam reikia tobulo aprašomo laikotarpio išmanymo? Ar nerizikuojate apsijuokti prieš istorikus?
- Pagal tai, kiek man teko išstudijuoti istorinės medžiagos, pats save galėčiau drąsiai vadinti istoriku ir šiokiu tokiu XIX amžiaus istorijos specialistu.
Į detektyvinio žanro kūrinį įdėti istorinį užtaisą yra labai palanku.
Prieš du šimtus metų yra įvykę daug paslaptingų ir iki šiol neatskleistų įvykių, kurie man, kaip rašytojui, leidžia plėtoti įvairias šių įvykių versijas.
Mūsų valstybės istoriją mėginu perteikti populiariai – per detektyvo žanrą.
- Jūsų istoriniai romanai apima tą patį laikotarpį ir tarsi papildo vienas kitą. Kaip atsiranda tęsiniai?
- Kaip vienoje reklamoje sakoma, kartą paragavęs – negali sustoti.
Romano „Paskutinioji užmuša“ veiksmas vyksta XIX amžiaus pradžioje Vilniuje.
Rinkdamas medžiagą šiam romanui aptikau daug paslapčių ir įdomybių.
Štai viena intriguojanti mįslė – 1812 metais, prieš prancūzų imperatoriui Napoleonui užpuolant Rusiją, Vingio parke, kuris tada buvo vadinamas Zakretu, to meto Vilniaus architektas Mykolas Archangelas Šulcas statė šokių paviljoną.
Jo atidarymo iškilmėse dalyvavo ir Rusijos caras Aleksandras I. Tačiau iškilmių išvakarėse paviljono konstrukcija netikėtai sugriuvo.
Kaip detektyvų autorius ėmiau modeliuoti sąmokslą: ar tai negalėjo būti pasikėsinimas į carą? Tų įtarimų pasekmė – prieš dvejus metus išleistas romanas „Įvykių horizontas“.
Tačiau parašius ir šį kūrinį, liko kalnas nepanaudotos istorinės medžiagos. Tuomet kilo mintis parašyti „Įvykių horizonto“ tęsinį.
Taip atsirado naujausias mano romanas „Mirties varos“, kuriame veikia tie patys „Įvykių horizonto“ herojai. Šio kūrinio veiksmas vyksta 1812 metais ir mūsų dienomis.
- Kiek jūsų kūriniuose yra autentiškų faktų? Gal kaip rašytojas juos paprasčiausiai išgalvojate?
- Visi mano romanai pagrįsti tikrais įvykiais, tikromis datomis, juose veikia tikrai egzistavusios istorinės asmenybės. Mano fantazijos vaisius yra tik tų faktų interpretacija.
Yra žinoma, kad vienas „Įvykių horizonto“ herojų – rusų armijos generolas Beniksenas – rašė dienoraščius.
Didelė jų dalis pražuvusi. Aš pamėginau juos atkurti.
- Kodėl jūsų romanuose veiksmas vyksta būtent XIX amžiaus pradžioje?
- Šį laikotarpį norėjau patyrinėti todėl, kad apie jį Lietuvoje žinoma mažiausiai.
Užtat apie prancūzmetį ir Napoleono žygius labai daug literatūros yra lenkų kalba, kurią gerai moku.
Lenkijoje įsigijau visą Napoleono karų enciklopediją. Labai daug istorinės medžiagos apie Napoleoną galima rasti rusų kalba. Informacijos ieškau ir internete.
Savo romanuose tą laikotarpį stengiuosi atkurti kuo tiksliau ir su smulkmenomis.
Norint aprašyti to laikotarpio miestus, pastatus, infrastruktūrą teko išstudijuoti XIX amžiaus pradžios architektūrą.
Jei ko nors tiksliai nesužinau, apie tai ir nerašau. Štai romane „Paskutinioji užmuša“ yra meilės scena, kurioje moterį siekiantis pamylėti herojus ją ima nurenginėti.
Aš smulkiai žinau, kaip buvo sudarytas XIX amžiaus moterų sijonas. O kas po juo?
Taip niekur ir nepavyko užtikti, koks buvo to laikotarpio moterų apatinis trikotažas. Tad aprašant meilės sceną tai teko nutylėti.
- Kaip jūs, dirbdamas valdišką darbą, randate laiko rinkti istorinę medžiagą, rašyti romanus?
- Aš kompiuteriu rašau ne itin sparčiai, nes rašau tik kairiąja ranka. Dešiniosios rankos plaštakos nevaldau nuo gimimo.
Su savo negalia esu seniai susigyvenęs. Vienos rankos man pakanka iš medžio drožinėti visokias skulptūrėles. Drožinėjimas – vienas svarbiausių mano pomėgių.
Tačiau laiko man viskam užtenka. Svarbu jį mokėti planuoti. Pradėjęs rašyti romaną negaliu sustoti, atidėti jo rašymo savaitei ar mėnesiui, nes tuomet išsiblaškau ir būna sunku susikoncentruoti.
Paprastai keliuosi trečią valandą nakties ir rašau iki septintos.
Tuomet mąstydamas apie siužetą pėsčiomis einu į darbą. Grįžęs po darbo vėl keturioms valandoms sėdu prie kompiuterio. Ir taip kasdien po aštuonias valandas, kol baigiu knygą.
Tuomet manęs namuose kaip ir nėra. Visa buitis gula ant žmonos Teresės pečių.
Nebepamenu, kada esu buvęs parduotuvėje. Nežinau, kiek kainuoja maisto produktai.
- Aštuoniolika išleistų ir skaitytojų mėgstamų knygų, matyt, yra nemaža materialinė paspirtis?
- Nežinau nė vieno rašytojo Lietuvoje, kuris pragyventų iš knygų rašymo.
Gaunamas honoraras siekia tik neblogą vieno mėnesio atlyginimą, kurio neužtektų moderniam šaldytuvui.
Tačiau pinigų stoka nesiskundžiu. Gaudamas „sotų“ bibliotekininko atlyginimą moku reguliuoti savo poreikius.
Kūrėjas ir rašo, ir drožia
* Prozininkas, dramaturgas, skulptorius J.Šikšnelis (slapyvardis Raidas Dubrė) Vilniaus universitete baigė bibliotekininkystę ir bibliografiją. Dirba Klaipėdos I.Simonaitytės viešosios bibliotekos direktoriumi.
* 2001 m. už romaną „Kryžiau žalio medžio“ rašytojas pelnė I.Simonaitytės ir Žemaitės literatūros premijas. 1992 m. ir 1996 m. apdovanotas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos premijomis už geriausią detektyvinį kūrinį.
* Garsesni J.Šikšnelio romanai: „Pyro pergalė“, „Medūzos žvilgsnis“, „Atblokšties siena“, „Nuodėmių atleidimas“, „Patvarumo riba“, „Pragaro vartai“, „Kryžiau žalio medžio“, „Apšlakstytas isopu“, „Paskutinioji užmuša“.
* Valdydamas tik vieną ranką, J.Šikšnelis drožia iš medžio, kala akmens skulptūras. Yra surengęs per 20 parodų Lietuvoje ir užsienyje.