Du vakarus iš eilės projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ iniciatyva Nacionalinio dramos teatro scenoje Lietuvos žiūrovai matys dviejų vienaveiksmių komedijų programą.
Tai – šiuolaikinio italų dramaturgo Spiro Scimone „Šventė“ ir klasikinė prancūzų komediografo Jeano Baptiste'o Moliere'o „Juokingosios pamaivos“.
Gastrolių repertuaro idėją teatro meno vadovė Muriel Mayette apibūdino kaip skirtingų komedijų sugretinimą. Maža to, klasikinę prancūzų komediją režisavo anglas Danas Jemmettas, o šiuolaikinę italų – Belgijoje gyvenantis bulgaras Galinas Stojevas.
Trečią mėnesį be pertraukos gastrolėse vaidinantys septyni artistai su šiluma prisimena savo žiūrovus.
„Kiekvieno spektaklio pabaigoje žiūrovai mums daug ploja, bet vaidindami jaučiame jų nuostabą ir net sutrikimą“, – apie rumunų, bulgarų ir lenkų publikos reakciją „Lietuvos rytui“ šypsodamasi pasakojo 62 metų aktorė Catherine Hiegel.
Prieš 35 metus ši aktorė jau yra vaidinusi Vilniuje per pirmąsias „La Comedie Française“ gastroles mūsų krašte.
Tuštybių mugės variantai
Dėl pjesės „Šventė“ 1964 m. gimusį S.Scimone kritikai priskiria prie geriausių italų komedijų autorių. Jis aprašo vienos šeimos dieną – trisdešimtąsias vedybų metines.
Ironiškas S.Scimone stilius žaižaruoja išryškindamas kasdienio bendravimo banalybes. Bet tai nėra šeimos karikatūra – tai išdidintas vidutinės, tradicinės šeimos „normalumas“.
J.B.Moliere'o pjesė „Juokingosios pamaivos“ – apie tai, kaip du jauni plevėsos paryžiečiai iškrečia piktą pokštą čia atvykusioms geros partijos ieškoti turtingoms provincialėms.
Du liokajus jie pristato merginoms kaip markizą ir vikontą. Sudužusios svajonės, nusivylimas ir pažeminimas visais laikais yra antroji tuštybės mugių pasaulio pusė.
Pajaunino autorių ir kūrinį
Anglų režisierius D.Jemmettas prancūzą J.B.Moliere'ą nutarė atjauninti 300 metų ir pjesės „Juokingosios pamaivos“ veiksmą perkėlė į aštuntąjį XX amžiaus dešimtmetį.
C.Hiegel vaidina vieną tų juokingų pamaivų – bent dvidešimčia metų už save jaunesnę provincialę, kuri iš paskutiniųjų stengiasi įveikti save ir tapti madinga, manieringa sostinės dama.
Tas amžiaus skirtumas, puiki vaidyba, pompastiški ir barokiniai J.B.Moliere'o dialogai 8-ojo dešimtmečio kostiumų ir muzikos fone žiūrovams kelia nepaliaujamą juoką.
D.Jemmettas įtikina, kad nuo J.B.Moliere'o laikų mada, kosmetikos priemonės ir dar daug kas pasikeitė, bet pačios pamaivos – nė kiek.
Prancūzai pagerbs lietuvį
„La Comedie Française“ atviras naujovėms tapo tada, kai pradėjo dirbti dabartinė meno vadovė M.Mayette.
Ji pirmoji sulaužė seną Prancūzijos teatro taisyklę nebendradarbiauti su kitų tautų menininkais.
Būtent M.Mayette prieš porą metų pasikvietė režisuoti Oskarą Koršunovą. Lietuvis pastatė Williamo Shakespeare'o „Užsispyrėlės sutramdymą“.
„La Comedie Française“ – savas pasaulis, atskira šeima su visada aiškiomis žaidimo taisyklėmis.
Beveik visi teatro aktoriai yra baigę Paryžiaus konservatoriją – vieną garsiausių Europoje teatro mokyklą. Patekę į šį teatrą jie tampa privilegijuoti: nevaidina niekur kitur, išskyrus nebent kiną“, – pasakojo O.Koršunovas.
Būtent O.Koršunovui penktadienį bus įteiktas Prancūzijos vyriausybės apdovanojimas – Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas.
Pastaraisiais metais šį apdovanojimą yra gavęs aktorius Jude'as Law, dainininkė Kylie Minogue, anksčiau – baleto šokėjas Rudolfas Nurejevas, dizaineris Yohji Yamamoto.
Tradicijos ir naujovės susipynė
* Karališkasis teatras „La Comedie Française“ įkurtas 1680 m. karaliaus Liudviko XIV dekretu sujungus didžiojo prancūzų komediografo J.B.Moliere'o trupę ir dar dvi Paryžiaus trupes. Steigiant teatrą J.B.Moliere'as jau buvo miręs, tačiau „La Comedie Française“ dažnai vadinamas „La Maison de Moliere“ (Moljero namais).
* Nors Prancūzijos revoliucijos metu teatras buvo uždarytas, aktoriai įkalinti, vis dėlto po kelerių metų Napoleono įsakymu vėl pradėjo veikti. Iš esmės teatrui poveikio nepadarė ir 1968-ųjų studentų judėjimai.
* Šiandien „La ComedieFrançaise“ didžiuojasi galėdamas vadintis seniausia trupe Europoje, mūsų laikų teatrą siejančia su J.B.Moliere'o, J.Racine'o ir P.Corneille'io laikų teatru. Teatro organizacijoje išliko senosios trupės dalininkų struktūros bruožų, kiekvienam nuolatiniam trupės nariui (vadinamam „societaire“) suteikiančių vienodas teises sprendžiant teatro repertuaro ir teatro politikos klausimus.