Prieš jį - muzikos garsų pasaulis. Jo rankos mostas strykus nuleidžia ant stygų, lazdeles - ant mušamųjų, o oras iš muzikantų plaučių stipria srove plūsteli į pučiamuosius.
Lrytas.lt videorubrikoje galite žiūrėti reportažą.
Tai vyksta šeštadienį, pusę šešių vakaro Kongresų rūmų salėje. Po pusantros valandos salė bus sausakimša - bilietai į Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro dvidešimties metų jubiliejaus koncertą parduoti jau prieš mėnesį. Mano kūnu nubėga virpuliukai - nežinau, ar nuo klasikinių melodijų grožio, ar taip persmelkia ore tvyrantis laukimo jaudulys.
„Visi šįvakar jaudinasi, nes tai didžiulis renginys. Manęs klausė - kada baigsis koncertas. O mes nežinom. Težinom, kad apie septintą prasidės, o baigsis gal dešimtą, gal - pusę vienuoliktos“, - pasakoja šalia manęs sėdintis 47-erių Stasys Pancekauskas. Nuo pat orkestro pradžios - ištisus dvidešimt metų - jis čia groja klarnetu.
Stasys gerai prisimena Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro atsiradimą. Tai nebuvo pirmasis simfoninis orkestras, kuriame jam teko groti - anksčiau muzikantas dirbo Nacionalinėje filharmonijoje. „Tačiau šis orkestras buvo kitoks. Susibūrė jauni žmonės, visi tryško entuziazmu. Per pirmą koncertą buvo toks nežinomybės jaudulys. Mes nežinojome, kad bus tokia audringa publikos reakcija. Buvo „anšlagas“, kaip menininkai sako“, - Stasio akys spindi nuo prisiminimų.
Tai buvo 1988-ieji metai - Atgimimo laikas. „Mes labai tikėjome ateitimi, - ištaria Stasys ir skuba būtąjį laiką pataisyti į esamąjį, - Ir dabar ateitimi tikime, be jokios abejonės. Ne, tikrai dar ne viskas sugrota.”
Pats Stasys ne tik groja klarnetu. Jei G.Rinkevičius diriguoja orkestrui ant scenos, Stasys diriguoja orkestrui užkulisiuose.
Jis - orkestro inspektorius. „Galima sakyti, kad esu tarp tautos ir valdžios, - šypsosi muzikantas, - Derinu daugybę reikalų - tvarkau popierius, prižiūriu tvarką, sudarau trvarkaraščius. Šįkart reikėjo viską suderinti su trylika solistų, netgi laiką, kada juos atvežti ir nuvežti atgal į viešbučius.” Viską sutvarkyti taip, kad į jubiliejinį koncertą atvyktų trylika pasaulinio garso žvaigždžių, buvo sunki užduotis. Anksčiau įsigyti „FlyLAL“ oro bendrovės bilietai tapo nieko verti, todėl reikėjo skubiai ieškoti kitų. Atkeliauti į Lietuvą kai kuriems muzikantams buvo labai keblu - štai violončelininkas Aleksandras Kniazevas iš Nanto vyko į Amsterdamą, iš Amsterdamo - į Rygą, iš Rygos - į Vilnių.
Muzika nutyla. „Dar kartą pakartojame“, - scenoje taria dirigentas. „Ką tik atskrido violončelininkas Davidas Geringas. Nors ryte repetavome, prieš pat koncertą turėjome susirinkti dar kartą. Akompanuoti solistams nėra lengva, nes jie, kaip ir visi žmonės, negali visuomet vienodais žingsniais eiti. Orkestras turi įprasti prie solisto „žingsniavimo“, - aiškina S.Pancekauskas. Dabar jis gali šiek tiek lengviau atsikvėpti, nes sunkūs solistų skrydžiai lėktuvu buvo sėkmingi - jie visi jau Kongresų rūmuose.
„Kas yra kūryba orkestre? Ar nėra taip, kad visi nori būti solistais - juk taip daug daugiau galimybių parodyti savo talentą?“, - klausiu, pajutusi, kad Stasys yra iš tų žmonių, kurie gali kalbėti atvirai. „Taip, orkestre ne visi gali groti. Dažnai trukdo žmogaus charakteris. Tu turi suprasti, kas yra dirigentas, kas yra tavo kolega. Mes turime sutapti, negalime ryškiau išsiskirti“, - orkestro inspektorius kalba nieko neslėpdamas. Solistų kūrybinė laisvė - daug didesnė, tačiau ne visi įstengia būti solistais.
Stasys įžvelgia daug ką bendro tarp muzikos ir sporto. „Arba įmetei tritaškį, arba nepataikei. Arba nubėgai greičiausiai, arba likai antras. Pas mus vyksta viešos perklausos. Žmogus ateina ir groja solo arba vienas, arba akompanuojant fortepijonui. Tada komisija diskutuoja, ar žmogus gali būti solistu“.
Kiek mažesnę įtampą jaučia tie, kurie groja ne tokiais populiariais instrumentais. „Štai tarp fleitininkų Lietuvoje didžiulė konkurencija, o solistų, grojančių fagotu ar obojumi, labai trūksta“, - pasakoja S.Pancekauskas apie orkestro užkulisius.
Klausiu jo, kaip su vyrų ir moterų konkurencija - ar muzikos pasaulyje egzistuoja lygios teisės? Inspektorius šypteli - orkestre groja apie šešiasdešimt vyrų ir apie keturiasdešimt moterų, taigi vyrų persvara ne tokia jau didelė. „Prieš keturiasdešimt metų pasaulyje orkestruose tikrai grojo beveik tik vyrai. Pavyzdžiui, garsiajame Berlyno filharmonijos orkestre. Kai pradėjo priimti moteris, daugelis vyrų buvo nepatenkinti. Tačiau paskui žmonių protuose įvyko revoliucija“.
Be dvidešimt septynios Kongresų rūmų foje jau šurmuliuoja daugybė simfoninės muzikos gerbėjų. Tačiau salėje dar tebevyksta repeticija. S.Pancekauskas vaikštinėja po salę. Vienoje jo rankoje - mobilusis telefonas, kitoje - fotoaparatas. Muzikantas spragteli mygtuką, įamžindamas mielų ilgamečių bendražygių veidus. Dingteli mintis, kad visa tai panašu į gimdymą. Į kūdikį po keliolikos minučių galės pažvelgti daugybė žmonių.
Muziką pakeičia garsus muzikantų juokas. Gintaras Rinkevičius ploja. Stasys Pancekauskas užlipa ant scenos ir rankų mostais gena muzikantus lauk. Reikia suderinti fortepijoną, o tuoj į salę ims gužėti žmonės.
Kartu su muzikantais išeinu iš salės. Stasys pažada - akies krašteliu galėsiu dirstelėti į užkulisius. „Galiu nuvesti į moterų persirengimo kambarį. Pas vyrus juk negaliu jūsų nuvesti“, - nusikvatoja. Tačiau kaip jis pats, vyras, pas moteris drįs užeiti? Ne, viskas tvarkoj. Stasys tvirtina, kad prie jo moterys pripratusios. Teiraujuosi, ar žmona nepavydi. Tikina, kad ne.
Einame siaurais koridoriais, kuriuose stoviniuoja jau kostiumais pasipuošę muzikantai. Tuk tuk - pabeldžia orkestro inspektorius į smuikininkių kambario duris. „Mergaitės, pas jus korespondentė. Prašom neskriausti“, - kai aš atsiduriu viduje, jis užtrenkia duris.
Likusi viena su koncertui besiruošiančiomis smuikininkėmis, sutrinku. Mano buvimas jas irgi trikdo. Vienos kikena, kitos nekreipia į mane dėmesio. Viena pritūpusi kruopščiai šešėliais spalvina akių vokus, kita prieš veidrodėlį šukuojasi garbanotus plaukus, trečia taisosi juodą suknelę. Jos visos apsirengusios juodai - tik juodus rūbus dera dėvėti per klasikinės muzikos koncertus. „Reikia kuo greičiau pasidažyti“, „Net nežinau, kas dabar svarbiausia“, - kelios moterys trumpai atsako į mano kvailoką klausimą, kaip jos dabar jaučiasi.
Sprunku iš persirengimo kambario. Stasys manęs laukia prie durų: „Einam, nuvesiu ir pas vyrus“. Vyrai atrodo gerokai ramesni. „Moterys čia panikuoja, kad blogai atrodo. O mes visada gerai atrodom“, - laido pokštus.
Matyt, moterys tampa ramesnės gražiai pasidažiusios. Lipdami laiptais atgal į salę sutinkame vieną iš persirengimo kambaryje buvusių smuikininkių. „Stasy, mes korespondentų neskriaudžiam. Mes tik inspektorių mušam“, - ji nusikvatoja. O aš nusišypsau, nes gražu žiūrėti į gražiai sutariančius žmones. Nors nėra ko stebėtis - jei jie nesutartų, negalėtų kartu ir groti. Ne viena verslo įmonė iš orkestro galėtų pasimokyti komandinio darbo principų.
Grįžtu į salę - ji sausakimša. Gerai, kad randu laiptelį, ant kurio galiu prisėsti, pačiame parterio gale. Pasigirsta pirmieji fortepijono garsai. Suprantu - to, kas dabar vyks, aš nesugebėsiu aprašyti. Nes tą reikia pajusti. O kai baigiasi kūrinys ir visi ima ploti, aš plodama mąstau apie žmogų, kuris orkestre labai svarbus, bet apie kurio egzistavimą žino labai nedaug žiūrovų.