„La Comedie-Française“ turas po Rytų Europą buvo sumanytas tada, kai Prancūzija pirmininkavo Europos Sąjungai.
Patys prancūzai juokauja, kad šiomis dienomis Vilniui labiau pasisekė nei Paryžiui: dėl visuotinio streiko Prancūzijoje dabar nevaidina jokia trupė.
Tuo tarpu Lietuvos sostinėje – net du „La Comedie-Francaise“ spektakliai per vakarą.
Prisimena baisius įvykius
Lietuvos teatro gerbėjams „La Comedie-Française“ – legenda, o mūsų šalies vaizdas šios trupės narių sąmonėje, pasirodo, taip pat nestokoja mitų, susijusių su gulagais.
Viena vyriausių „La Comedie-Française“ aktorių 62 metų Catherine Hiegel prisiminė, kad per 1973 metų trupės gastroles ji vaidino Vilniuje, Maskvoje, Leningrade.
„Tada vaidinau jaunutę mergaitę Moliere'o „Tartiufe“ ir „Tariamajame ligonyje“, – sakė artistė C.Hiegel, pirštais demonstratyviai ištempdama savo veido raukšles.
Moteris iki šiol atsimena pusryčius pas lietuvį, dirbusį prancūzų kalbos dėstytoju: „Tas žmogus norėjo girdėti gyvą prancūzų kalbą, bendrauti, kalbėtis apie literatūrą, teatrą – tai buvo nuostabus susitikimas. Tik jis prašė laiptinėje garsiai nekalbėti prancūziškai, nes tai pavojinga“.
Aktorė rimtai pasakojo, kad vėliau „La Comedie-Française“ artistai norėjo susisiekti su mieluoju pažįstamu, bet jis jau buvo išvežtas į gulagą. 1973 metais? Ar ne per stipru?
O praeiviai gatvėse, suprasdami, kad mato užsieniečius, slapta brukdavę artistams į rankas raštelius su savo vaikų vardais – gal prancūzai padėsią juos, pasimetusius pasaulyje, rasti. Kaip kokiame filme!
Kviečia žiūrovus svajoti
„La Comedie-Française“ jau aplankė Vengrijos, Bulgarijos, Rumunijos, Čekijos, Slovakijos, Lenkijos sostines.
Iš Lenkijos kilęs aktorius Andrzejus Sewerynas suspėjo ne tik vaidinti, bet ir domėjosi apkeliautų šalių teatrais, teatrų mokyklomis.
„Džiaugiuosi, kad teatrai išliko svarbūs kaip diskusijų apie politiką ir moralę vieta“, – sakė artistas.
A.Seweryno nuomone, ne pono Michailo Gorbačiovo ir ne pono Billo Clintono sprendimai pakeitė pasaulį, o žmonių nuotaikos užgniaužtose Rytų Europos valstybėse.
„Neturime leisti, kad būtų atimta toji pergalė. Kultūros prasme Europa visada buvo vieninga“, – ištarė jis.
Jaučiasi privilegijuoti
Buvo smalsu sužinoti, kaip savo istoriją gerbiantis „La Comedie-Française“ laikosi prancūziškos komedijos tradicijų. Toks klausimas prajuokino trupę. „Ar mes laikomės tradicijų kaip kokios kupros? Vienintelė mūsų tradicija – nuolatinis darbas“, – šypsojosi prancūzai.
Tačiau artistai patvirtino, kad jie jaučiasi privilegijuoti kitų teatrų artistų atžvilgiu, nes sutartis su „La Comedie-Française“ reiškia nuolatinį darbą.
„Kitiems artistams tenka gyventi nuo skambučio iki skambučio“, – su užuojauta kalbėjo aktorius Gerard'as Giroudonas.
„Vis tiek „La Comedie-Française“ nėra Olimpas aktoriams, – pridūrė Serge'as Bagdassarianas. – Kai patenki į šį teatrą, reikia dirbti, o ne ramiai laukti pensijos. Čia mes turime tik vieną garantiją – kad repetuosime su įdomiais režisieriais“.
Tačiau prancūzai susidūrė ir su tokiais savo šalies artistais, kurie, pakviesti prisidėti prie „La ComedieFrancaise“ trupės, atšauna: „O iš ko aš gyvensiu?“
Gyvuliška kasdienybė
Šeši iš septynių atvykusių „La Comedie-Française“ aktorių – gana garbaus amžiaus. Jie suvaidino dvi skirtingas komedijas. Gal jų vaidmenys skirti būtent brandiems artistams?
„Šventę“ parašė šiuolaikinis italų dramaturgas Spiro Scimone. Scenoje – priekaištais abejingai persimetanti šeima, jų virtuvė ir jų vonia. Įprastos kasdienybės nuotrauka. Ją sukūrė bulgarų kilmės režisierius Galinas Stojevas.
Nykiai besiriejanti šeima tarp celofaninių sienų gyvuoja ir lietuvių teatre – Valentino Masalskio spektaklyje „Laukim skambučio“ Nacionalinio teatro mažojoje scenoje. Tik prancūzai ne tokie išraiškingi. Čia viskas ramiau, dėl to liūdniau ir baisiau.
„Šventė“ – absurdo komedija, kurios atšvaitus gyvenime galima lengvai rasti už kiekvieno buto lango. Čia veikia lošiantis bedarbis Tėvas (G.Giroudonas), geriantis ir ištvirkaujantis Sūnus (S.Bagdassarianas), juos aptarnaujanti Motina (C.Hiegel), kuri visą gyvenimą svajoja apie skrybėlaitę.
Ta diena – bendro gyvenimo trisdešimtmetis. Šeimos bendravimo niuansus suvoki per detales. Motina Tėvui padeda rytinę kavą ant žemės ir paspiria padėklą. Ten pat vakare ji padės ir išsvajotą jubiliejinį pyragą, o jos raudonos skrybėlaitės niekas nepastebės.
Tėvo ir Motinos šventinis šokis primins paprasčiausią gyvulišką stūmimą lovos link. Bus juokinga ir graudu.
Apie damas iš provincijos
Gerokai spalvingesnė yra britų režisieriaus Dano Jemmeto interpretuota Moliere'o komedija „Juokingosios pamaivos“. XVII amžiaus viduryje sukurtos pjesės situaciją režisierius perkėlė į XX amžiaus antrąją pusę. Jaunų herojų vaidmenis atidavė vyriausiems artistams.
Dvi persirpusios damos iš provincijos (C.Hiegel ir Catherine Ferran) Paryžiuje ieško kavalierių, kurių manieros leistų tikėtis tokio garbinimo, kokie būna nuotykių romanuose.
Du atstumti vyriškiai atsiunčia joms savo liokajus (A.Sewerynas ir S.Bagdassarianas), kurie ir suvaidina tokių kavalierių parodijas, kartu paversdami parodijomis ir pačias damas.
Situacija atrodytų aktuali, bet spektaklis tiek manieringas ir prikamšytas ne visiems žinomų kultūros istorijos užuominų, kad ir žiūri jį tik kaip tam tikro meistriškumo variantą.