Sutikę seną pažįstamą pagalvojame, kad laikas keičia veidą ir figūrą, bet stumiame nuo savęs mintį, jog kartu su laiko grimasomis, atsispindinčiomis senų gerų draugų įvaizdyje, keičiamės ir patys.
S.Mendesas, suteikdamas galimybę filme susitikti K.Winslet ir L.DiCaprio, ironiškai cituoja „Titaniką“ ir tokiu negudriu būdu tarsi pakiša kinomanams ne patį maloniausią dalyką – savotišką filmą-veidrodį.
Svajoja apie jausmus
Tik meilė Jameso Camerono „Titanike“ nuskendo ir tapo amžina, o „Nerimo dienose“ dviejų suaugusių žmonių jausmai patikrinami gyvenimu ir kartu su juo žengiančiomis „amerikietiškomis grožybėmis“, kurių garsiausias specialistas ir yra pats S.Mendesas.
Filme tyrinėjamas net ne jausmų tvirtumas, o sugebėjimas išlikti pačiomis banaliausiomis aplinkybėmis – elementarioje gyvenimo rutinoje.
Jeigu norite – mokėjimas „įžiūrėti stebuklą paprastuose dalykuose“, kaip dainuoja dvidešimtmetį šįmet švenčiantis Keistuolių teatras.
Susigyventi su rutina ir įžiūrėti stebuklą savo gana padoriame gyvenime šiukštu nenori dviejų vaikų motina ir namų šeimininkė Eipril, svajojanti apie aktorės karjerą ir kartais vaidinanti mėgėjiškuose spektakliuose.
Ji ir jos vyras Frenkas tarsi įsitikinę, kad yra išskirtinė pora, kuriai skirtas geresnis ir gražesnis gyvenimas už tą, kurį gyvena aplinkiniai.
Richardo Yateso sarkastiškojo romano ekranizacijoje Eipril svajoja apie nuostabų pasaulį, o Frenkas – apie stiprius jausmus.
Daktaro A.Čechovo įtaka
Bėda ta, kad apie tai svajojantys herojai taip ir nesuformuluoja sau, ką reiškia nuostabus pasaulis ar stiprūs jausmai.
Jie abu, ypač Eipril, siekia to, ko nežino. Formaliai – išvažiuoti į Paryžių.
Šis miestas heroję užvaldo taip, kaip Maskva Antono Čechovo tris seseris. Esą išvažiuosime, ir pasaulis taps nuostabus.
Frenkas iš pradžių pritaria Paryžiaus svajonei, bet netrukus įtikina save, kad tarpusavio problemas galima išspręsti pragmatiškesniais būdais.
Šitaip apsigaudinėja („reikia ką nors daryti“) ne vienas negailestingojo daktaro A.Čechovo personažas.
Daktarą prisiminiau neatsitiktinai. Iš teatro į kiną atėjęs režisierius S.Mendesas A.Čechovo pjeses yra statęs ne kartą.
„Nerimo dienose“ ne taip sunku įžiūrėti jų atšvaitus.
Negailestingas abiem
Neįmanoma nuspėti, kurio herojaus pusėje yra režisierius. Jis vienodai negailestingas ir kitokio gyvenimo idėjos užvaldytai Eipril, ir geresnį užmokestį darbovietėje pasirinkusiam Frenkui. „Nerimo dienose“ kaktomuša susiduria skirtingi dviejų artimų žmonių požiūriai – nemotyvuotas idealizmas ir bandymas prisitaikyti prie aplinkybių.
Eipril ir Frenkas visą filmą kaunasi už savo požiūrį į realybę, kol ši kova abiem baigiasi tragiškai. Jie pralaimi.
Filmui gana lengva prikišti dekoratyvumą.
Juostos dailininkai neatsitiktinai pelnė dvi šiųmetes „Oskaro“ nominacijas už kostiumus (Albertas Wolsky) ir dailininko darbą (Kristi Zea, Debra Shutt).
6-ojo dešimtmečio vidurinės klasės miesčionio buitis čia atkurta su muziejininko aistra. O K.Winslet siekiams tapti laisva priešinasi ne tik rakandai, bet ir jos herojės vilkimos gėlėtos klostytos suknelės. Tik ir lauki, kada Eipril įsliuogs į džinsus. Nelemta, dar ne laikas.
Maištininkai įspėja
Šeštojo dešimtmečio baldai, indai, sienos sukuria klaustrofobinę aplinką, kurioje herojai pamažu pradeda negirdėti ne tik vienas kito, bet ir savęs. Nors garsių skandalų ilgainiui daugėja.
Juostos veiksmas vyksta seksualinės revoliucijos išvakarėse. Tai laikas, kai mintis, kad žmona Paryžiuje dirbs ir išlaikys vyrą, savo revoliucingumu kaimynams sukelia šiurpą. O šios minties svaiginami sutuoktiniai panašūs į debesyse skrajojančius komikus.
Panašius dalykus leidžiama kalbėti tik nesveikos psichikos Džonui. Už šį antraplanį vaidmenį „Oskarui“ nominuotas aktorius Michaelas Sannonas filmui suteikia veikiau sveiko proto, o ne beprotybės elementų.