Martinas Jankus gimė 1970 m. žinomų tapytojų Rūtos Katiliūtės ir Lino Jankaus šeimoje. 1994 m. baigė Vilniaus dailės akademiją, tapybos studijas.
Menotyrininkė Raminta Jurėnaitė:
Martino Jankaus kūryba balansuoja tarp abstrakcijos ir gamtos motyvų ar simbolių. Simbolistinis peizažo suvokimas turi giluminių sąsajų su M.K.Čiurlionio kūryba, tačiau simbolizmas čia interpretuojamas ne filosofiškai, bet jutimus išryškinančia pastozine tapyba. Jankaus išeities taškas yra konkretaus peizažo Žemaitijoje, Vilniuje, ar Švedijoje panorama, perteikta Terneriui artimu horizonto be matomos ribos vaizdavimu.
Kalva, kopa ar upės krantas atpažįstami tik atsitraukus nuo drobės, o iš arti paveikslas priartėja prie abstrakcijos. Erdvę, formą ir melancholišką šviesą kuria labai turtinga spalvų paletė nuo sodrių iki šviesių raudonos, oranžinės, žalios ar mėlynos tonų. Persišviečiantys sluoksniai kaitaliojasi čia su faktūriniais paviršiais.
Menotyrininkė Jurgita Ludavičienė:
Martinas Jankus - tapytojas par excellence. Priklausantis tapytojų kartai „po G.Palemono Janonio ir prieš Galmantą Sasnauską“, jis atkakliai gina lietuviškos tapybos bastioną, neatsižvelgdamas į tai, kas lietuvių mene vyksta eroje „po tapybos“. Jis išpažįsta tapybą grynuoju jos pavidalu: tą, kuri nekuria erdvės iliuzijos, nesinaudoja efektais, subtiliomis lesiruotėmis, leidžiančiomis tobulai perteikti apelsino žievelės korėtumą, togos klostes arba aksomo pūkelius.
M.Jankui rūpi klasikiniai komponentai: drobė ir dažai, klojami ant jos. Dažų gurvuoliai sušiaušiami teptuku, paskleidžiami ant drobės, sudėliojant spalvų dėmes. Jose galima atpažinti potėpius, kuriančius atmosferą, kurios vienos ir pakanka.
Tapybinės faktūros, formuojančios paveikslų paviršių, vedžioja akį, veltui besistengiančią atpažinti šiame melancholiškame landšafte kokius nors veikėjus. Veikėjų nėra, užtat tuo aiškiau veikia tapybinės vertybės, kuriančios lietuviško abstrahuoto ekspresionizmo paletę.