„Užderėjo spektaklių“, – ištarė 40-metis aktorius V.Martinaitis. Grįžęs iš Romos su Oskaro Koršunovo „Hamletu“, kitą dieną jis vaidino ir dainavo ServantesąDon Kichotą Nacionalinio teatro „Žmoguje iš La Mančos“.
O po to – „Urvinis žmogus“ Jonavoje, O.Koršunovo teatro „Shopping and Fucking“ Vilniuje ir kasdien – Antono Čechovo „Dėdės Vanios“ repeticijos su prancūzų režisieriumi Ericu Lacascade'u. Šią savaitę – „Hamleto“ spektakliai sostinėje.
Iki „Dėdės Vanios“ premjeros dar toli, ji numatyta balandžio mėnesį. Artistai, dalyvaujantys prancūzo repeticijose, turi būti išmokę visų vaidmenų tekstus – kad galėtų repetuoti bet kurį personažą. Toks E.Lacascade'o darbo principas.
V.Martinaitis atsakė į „Lietuvos ryto“ klausimus.
- Jūsų bendrakursis O.Koršunovas interviu yra užsiminęs, kad jūs esate amžinas jo spektaklių Tėvas. „Hamlete“ vaidinate Ofelijos tėvą Polonijų. Prieš tai vaidinote Džuljetos tėvą Kapuletį.
O tėvai O.Koršunovo spektakliuose paprastai būna kalti dėl vaikų tragedijos.
Ar jaučiatės, kad nuolat vaidinate kaltininką?
- Ne visai. Kaip mes kūrėme ir fantazavome Kapuletį? Jokios kaltės esamuoju laiku nėra.
Kaltė atsiranda, kai vertini visą istoriją.
Juk visas pasaulis supranta Romeo ir Džuljetos istoriją kaip šventos meilės apsireiškimą. Tik tas debilas tėvas niekaip negalėjo to suvokti. Jis, kaip šeimos galva, savaip sprendė reikalus – norėdamas vien gėrio.
Juk tai tavo vaikas! Draudi, bariesi, reikalauji. O atsiduri prie vaikų kapo.
Tada supranti, prisiimi kaltę, atgailauji, verki.
Lygiai tas pat ir „Hamlete“. Ofelijos laimė jos tėvui Polonijui yra didžiausias gėris. Viską padarysim, viskas bus gerai, tu nesijaudink!
Tačiau kažkaip nepavyksta. Paskui finale jis, jau miręs, sėdi prie veidrodžio, žiūri į išprotėjusią dukterį ir verkia.
- Patikslinkime, kas verkia: ar aktorius, „Hamlete“ vaidinęs Polonijų, ar Polonijus?
- Tėvas verkia. Kiekviename mūsų yra tas tėvas. Turime ar neturime vaikų, bet tėviškumo mumyse yra.
Gal tai – mūsų tėvų santykių su savo vaikais modelio, atėjusio iš vaikystės, aidas, o gal mūsų santykių su savo vaikais atspindys? Juk viskas vyksta labai greitai ir tik po laiko pamatai savo klaidas.
Gal aš pasikarščiavau sakydamas, kad tėvas verkia. Greičiau rauda tėviškumo jausmas.
- Jūsų vaidintas Milicijos kapitonas O.Koršunovo spektaklyje „Vaidinant auką“ buvo labai įsiutęs, svaidėsi keiksmažodžiais „įvaizdžio kartos“ adresu: atseit kas jus, tokius niekdarius, augino?!
Manau, daug kas iš žiūrovų sutiktų pasirašyti po tokiu monologu. Jūs už tą vaidmenį pelnėte Auksinį scenos kryžių. Ar jums pačiam tai buvo ypatingas vaidmuo, proga išsakyti, kas degino?
- Panašiai. Vaidmenį lyg tyčia gauni tuo metu, kai jam esi pribrendęs ir nori pasakyti būtent tai. Gyvenime juk yra tam tikri brandos etapai. Vaidmenys juos atitinka.
Kartais vaidmuo ir praneša, kad tu jau esi pasiruošęs kalbėti. Iki Milicijos kapitono turėjau daug smulkių vaidmenų, kurie nesuteikė erdvės nei savęs patikrinti, nei išsakyti.
Artisto požiūris į mažus vaidmenis ir miniatiūras paprastai būna toks: ai, aš tai moku – bet kada padarysiu, laisvu nuo darbo metu.
O kai gauni didesnį vaidmenį, tada jau pradedi galvoti, o ką tu nori padaryti ir apie ką pakalbėti. Tada neužtenka dėl pramogos įsikomponuoti į kolektyvą.
- Esate dainavęs Tebaldą E.Nekrošiaus spektaklyje „Meilė ir mirtis Veronoje“, dabar dainuojate Don Kichoto arijas „Žmoguje iš La Mančos“. Ar drąsu dainuoti?
- Mes dirbome su nuostabia pedagoge Nijole Vaičiuliene.
Ji mums sakė: „Balsus jūs turite, tik leiskite jiems skambėti. Nereikia rėkti, nereikia jėgos, tik tinkamai kvėpuokite ir stenkitės balsui netrukdyti“.
Nijolė padarė su mumis tiesiog stebuklus. Teatre visi buvo apstulbę.
Aktoriai iki šiol pasakoja legendas, koks buvo Algirdo Lapėno spektaklis „Žmogus iš La Mančos“, kaip gerai ėjo, kokios gražios arijos, kaip visi dainavo be jokių mikrofonų.
Svarsčiau, kas man dabartiniame spektaklyje sunkiausia. Ko gero – nuo kalbėjimo pereiti prie dainavimo. Kad dainavimas būtų minties tąsa, o ne atskiras numeris. Ir kad dainuodamas aš netapčiau trečiu personažu greta Servanteso ir Don Kichoto.
Ingai Jankauskaitei tai lengvai pavyksta. Ji puiki aktorė, todėl jai svarbiau emocija, mintis, prasmės, o ne vokalo vingrybės.
Be to, ji girdi ir mato partnerį. Jai, kaip ir man, reikalingos partnerio akys. Jeigu tu žiūri į partnerį, o jis žiūri į publiką, nebesupranti, ką darai. Bent akimirką pajunti partnerio žvilgsnį – ir viskas gerai!
- „Urvinio žmogaus“ scenoje jūs – vienas. Kaip tada?
- Vasarą Palangoje vaidinau matydamas tik pirmus staliukus. Žmonių nėra – tik prieblanda. Publika kažkur, nuspėjama. Tada vaidinu, kad vaidinu. Vaidinu, kad bendrauju. Bet akių nematau.
Paprašiau apšvietėjo, kad nors kiek šviesos būtų salėje. Kad aš bent žmonių galvas matyčiau, jų reakciją.
Dabar visada taip ir vaidinu – yra tikras ryšys. Tai – didžiausia vertybė teatre. Nes jeigu mes leidžiame suprasti, kad vaidiname, žiūrovas leidžia suprasti, kad suvokia teatro sąlygiškumą.
Tada abidvi pusės sėdi, laikosi susitarimų, o iš tikrųjų niekas nieko negauna. Tai jau ne teatras, greičiau – kompromisas.
O kiekvienas kompromisas, kaip sako Rytų išminčiai, palieka kartėlį.
- Ar jūs domitės Rytų išmintimi?
- Labiau domisi mano žmona Živilė, kurią laikau savo gyvenimo vedle. Kiti keliauja į Indiją, Tibetą, lanko jogą, o aš visa tai turiu namie. Mes daug kalbamės, ir aš esu laimingas.
Iki vestuvių mes šešiolika metų buvome geriausi draugai, turėjome savo šeimas ir susitikdavome pasišnekėti.
Živilė yra atidžiausia ir griežčiausia mano kritikė, vienintelis žmogus, kuris sako tiesą. Po premjerų visada išklausydavau Živilės nuomonę.
Ji manęs negailėdavo: „Ten maivaisi, ten meluoji“. Aš keikdavausi, rėkdavau, kad ji nieko nesupranta, trenkdavau durimis, kelias dienas vaikščiodavau įsiutęs.
Tada vėl vaidinu tą patį spektaklį ir pasimatuoju, kiek ji teisi. Ir suprantu, kad teisi. Skambinu jai.
Nelengva atvirai šnekėtis. Bet kaskart tampa vis lengviau.
* * *
Į meistrystės salą verta papulti
* V.Martinaitis kilęs iš Gargždų. 13 metų jis grojo trimitu. Jis ruošėsi tapti profesionaliu muzikantu, tačiau įstojo į J.Vaitkaus kursą, kuriame mokėsi O.Koršunovas, A.Dainavičius, Š.Puidokas, D.Michelevičiūtė, R.Bilinskas.
* Nuo 1990 metų – studijų pas J.Vaitkų pradžios – V.Martinaitis priklauso Nacionalinio dramos teatro trupei ir yra nuolatinis O.Koršunovo spektaklių aktorius.
* Pažiūrėjusi V.Martinaičio vaidinamą „Urvinį žmogų“, teatrologė D.Šabasevičienė rašė, kad spektaklyje ji pamatė aktoriaus, mimo, dainininko, šokėjo talentą. „Šių savybių vardijimas nėra panegirika V.Martinaičiui. Tai yra tyliai „ten“ ir „kažkur“ egzistuojanti sala, į kurią verta papulti, kad savo akimis išvystum talentingą aktorių, kad pajustum, kuo gyva ši profesija“, – teigė D.Šabasevičienė.